Teodoras Narbutas gimė 1784 m. Šiaurės Lietuvoje, Šiaurės Dainavos pakraštyje, ant seno dvaro griuvėsių, kur tėvas buvo bajoras, o motina – iš senos lietuvių giminės. Jis studijavo Vilniaus universitete inžineriją, matematiką ir architektūrą – mokslus, kurie vėliau jam padėjo rašyti su preciziškumu, bet ir su menininko polėkiu. Tarnavo Rusijos kariuomenėje, dalyvavo 1812 metų karo žygiuose prieš Napoleoną, o po to pasitraukė į savo dvarą Šiaurės Lietuvoje, kur visą likusį gyvenimą paskyrė Lietuvos istorijos tyrimams.
Jis gyveno laikais, kai Lietuva jau buvo užgesusi žemėlapiuose – po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų. Tad jo istorijos rašymas buvo ne tik mokslinis darbas, bet ir pasipriešinimo forma. Narbutas siekė parodyti, kad Lietuva turi savo senovę, savo šaknis ir didybę, kurios negalima ištrinti.
Istorikas ar kūrėjas?
Narbuto garsiausias darbas – devynių tomų „Lietuvių tautos istorija“ („Dzieje narodu litewskiego“, 1835–1841). Tai pirmasis tokio masto mėginimas aprašyti visą Lietuvos istoriją nuo mitinių laikų iki Lenkijos unijos.
Kritikai dažnai kaltino jį fantazija – kad išgalvojo valdovus, pridėjo kronikų, kurių niekas kitas nematė, kad remiasi legendomis, o ne dokumentais. Bet reikia suprasti, kad Narbutas ne rašė „mokslinę monografiją“ pagal dabartinius standartus – jis kūrė tautos paveikslą, kai pati tauta buvo ištrinta.
Jo pasakojimuose atsirado tokie veikėjai kaip Palemonas – kilmingas romėnų didikas, kuris neva įkūrė Lietuvą. Ši legenda vėliau formavo visą XIX amžiaus lietuvišką istorinį mąstymą. Narbutas pirmasis mėgino sujungti senąsias baltų religijas, dainas, mitus, piliakalnius ir kronikas į vieną didelę viziją.
Nors istorikai šiuolaikiniu požiūriu vertina jį kritiškai, Narbuto darbas turėjo vieną didelį privalumą – jis pažadino tautos vaizduotę. Jo raštuose pirmą kartą po daugelio šimtmečių Lietuva vėl atrodė kaip gyva, savarankiška, paslaptinga civilizacija.
Lietuvos mitų audėjas
Teodoras Narbutas tikėjo, kad istorija nėra vien karų ir valdovų sąrašas. Jam ji buvo šventa gija, jungianti žmogų su žeme. Todėl jis rašė apie Perkūną, Laimą, Velnią, apie žynius ir šventąsias giraites taip, tarsi pats būtų ten buvęs.
Jo veikaluose galima rasti daugybę mitologinių interpretacijų – kartais klaidingų, bet visada su vidine logika. Jis teigė, kad senoji lietuvių religija turėjusi vieną Dievą, o kiti dievai buvo tik jo apraiškos – savotiška monoteizmo forma, atsiradusi dar prieš krikščionybę. Ši idėja buvo labai pažangi ir net mistiškai patraukli XIX amžiaus romantikams.
Jis taip pat domėjosi kalba, rinko liaudies dainas, tyrinėjo piliakalnius, piešė planus, rašė archeologinius aprašymus. Būtent jis pirmasis pasiūlė, kad daugelis Lietuvos piliakalnių buvo ne karinės tvirtovės, o šventvietės – vietos, kur degė aukuro ugnis ir buvo kalbamasi su dievais.
Kritika ir palikimas
Kai Narbutas išleido savo tomus, daugelis lenkų istorikų jį išjuokė. Jie laikė Lietuvą „provincija“, o jo darbus – „romanu su archeologijos prieskoniu“. Bet lietuviams, kurie XIX a. viduryje dar neturėjo nei spaudos, nei valstybės, nei mokyklų lietuvių kalba, Narbuto pasakojimai tapo įkvėpimu. Jo idėjos paveikė Simoną Daukantą, vėliau Basanavičių, Maironį, net Vincą Krėvę. Be Narbuto vizijos nebūtų buvę to lietuviško istorinio romantizmo, kuris paskui virto tautiniu atgimimu.
Jo archyvas, rankraščiai ir brėžiniai dabar saugomi Vilniaus universitete ir Nacionalinėje bibliotekoje. Nors daugelis jo „šaltinių“ – nepatvirtinti, istorijos mėgėjams jie vertingi kaip XIX a. mąstymo atspindys.
Teodoras Narbutas mirė 1864 m., tais pačiais metais, kai buvo numalšintas 1863 m. sukilimas – tarsi kartu su juo užgeso viena epocha. Bet jo dvasia išliko.
Kai šiandien skaitai jo tekstus, jautiesi tarsi stovėtum prie piliakalnio su užrašų knygele rankoje: jis ne tiek dokumentavo, kiek meldėsi istorijai.
Jo vizija – kad tauta turi šaknis, net jei jas bando iškasti svetima valdžia – tebėra aktuali.