Bodhgajos istorija – tai dvasinio žmogaus gimimas. Čia, ant Neranžaros upės kranto, Sidharta Gautama, būdamas trisdešimt penkerių, sustojo po bodhi medžiu, pavargęs nuo septynerių metų klajonių ir beviltiškų asketizmo bandymų. Tų metų jis nešvaistė veltui – tai buvo kelionė nuo karališkojo rūmo iki miškų, nuo prabangos iki visiško bado. Jis išėjo iš Kapilavastu rūmų palikęs jauną žmoną Jašodharą ir naujagimį sūnų Rahulą, nes suprato, kad nei valdžia, nei meilė, nei malonumai neatneša laimės.
Jis mokėsi pas garsiausius to meto dvasinius mokytojus – Alarą Kalamą ir Udaką Ramaputą, išmoko pasinerti į giliausias meditacijas, bet suprato, kad net ir ten nėra išsilaisvinimo, tik laikina ramybė. Tada pasuko į kraštutinį asketizmą: gyveno miškuose, maitinosi vos keliais ryžių grūdais per dieną, kūnas tapo tik kaulai ir oda. Bet net tada jis nepajuto išminties – tik silpnumą.
Vieną dieną, prie Gajos kaimo, pamatęs mergaitę Sujatą, kuri atnešė jam ryžių pieno dubenėlį, Sidharta priėmė maistą ir suprato: nei prabanga, nei savęs alinimas neveda į tiesą. Reikia eiti viduriu, tarp kraštutinumų. Tada jis nusiplovė kūną Neranžaros upėje, atsisėdo po medžiu ir pažadėjo: „Kol neatsivers tiesa, nekilsiu iš vietos.“
Pirmąją savaitę jis sėdėjo po medžiu, paniręs į meditaciją, stebėdamas kvėpavimą ir minčių srautą, kol dingo ribos tarp „aš“ ir pasaulio. Tai buvo tylos savaitė – ne iš išorės, bet iš vidaus.
Antrąją savaitę jis stovėjo priešais medį, be judesio, su dėkingumu. Sakoma, kad iš jo žvilgsnio spindėjo tokia pagarba, kad net dievai sustojo žiūrėti.
Trečiąją savaitę jis vaikščiojo aplink medį ratu, simboliškai jungdamas judesį ir ramybę, materiją ir dvasią.
Paskutinę naktį, per pilnatį vaisakhi mėnesį, kai dangaus šviesa krito ant lapų, jis patyrė paskutinį išbandymą – susidūrimą su Mara, vidiniu demonu, kuris bandė jį išgąsdinti, suabejoti, suvilioti. Buda neišsigando, neišvengė, tik stebėjo. Ir tą akimirką viskas nurimo. Jis pasiekė sambodhi – visišką nušvitimą, būseną, kai sąmonė tampa skaidri kaip vanduo po lietaus.
Medis, po kuriuo jis sėdėjo – Ficus religiosa, vadinamas bodhi, „pažinimo medžiu“, tapo gyvu šventumo ženklu. Jo šakelė buvo nunešta į Anuradhapurą (dabartinėje Šri Lankoje), kur ji prigijo ir auga iki šiol – laikoma seniausiu žmogaus prižiūrimu medžiu pasaulyje. Originalusis medis Bodhgajoje kelis kartus žuvo nuo invazijų, bet visada buvo atželdintas iš to paties kamieno giminės, tarsi dvasia, kuri neleidžia užmiršti tos pilnaties nakties.