Dievas neturi nei pradžios, nei pabaigos – Jis begalinis ne tik laike, bet ir esme, galia, meile, buvimu. Ši mintis – Dievo begalybė – kertinė judaizme, krikščionybėje, islame, hinduizme ir filosofijoje. Tai ne poetiškas epitetas, o metafizinė tiesa: Dievas pranoksta ribas, bet jas apima, nepriklauso nuo nieko, bet viskas iš Jo kyla. Žmogus gali tik iš dalies suvokti, bet santykyje atrasti: begalybė kviečia ne suprasti, o įeiti į ryšį.
Judaizmo kabaloje Dievas – Ein Sof (אין סוף, „be pabaigos“ arba „be galo“). Tai aukščiausias aspektas: visiškai nepažinus, be formos, ribų ar apibrėžimų. Ein Sof – ne savybė, o Dievas pats prieš apreiškimą. Iš Jo sklinda sefirot – dieviškosios emanacijos (išmintis, gailestingumas), per kurias pasireiškia pasauliui. Bet pats Ein Sof lieka neapibrėžiamas: bet koks vardas reikštų ribą, o Jis – gryna begalybė. Zoharas (kabalos knyga) aiškina: Ein Sof – šviesa be indo, begalinė prieš kūriniją.
Krikščionybėje Dievas – begalinė būtis. Šv. Augustinas „Išpažinimuose“ rašo: „Tu esi visur ir niekur, visada ir niekada“ – paradoksas, išreiškiantis transcendenciją. Tomas Akvinietis vadina Jį actus purus (grynuoju aktu): nėra potencialumo, jokios ribos keistis. Dievas – ipsum esse subsistens, pati būtis, kuri negali neegzistuoti. Begalybė čia: begalinė galybėje (visagalybė be ribų), meilėje (visa apimanti, ne dalijama), žinojime (visur esantis). Biblijoje: „Didis yra mūsų Viešpats ir galinga Jo jėga, Jo išmintis begalinė“ (Ps 147,5); „Prieš kalną gimstant ir pasauliui atsirandant, Tu esi Dievas – nuo amžių iki amžių“ (Ps 90,2).
Islame Alachas – visaapimanti begalybė. Koranas: „Jo sostas aprėpia dangų ir žemę“ (2:255). Vardai kaip Al-Wāsiʿ (Visaapimantis), Al-ʿAlīm (Visažinis) pabrėžia begalybę žinojime, galioje, buvime. Sufizme (pvz., Rumi eilėse) Dievas – vandenynas be krantų: „Tu esi begalinis, o aš – lašas, bet laše – vandenynas.“
Hinduizme Brahmanas – begalinė realybė („neti neti“ – „ne tai, ne tai“ Vedose, bet teigiamai – sat-chit-ananda: būtis-sąmonė-palaima be ribų). Budizme nirvana – begalinė tuštuma, viršijanti dualizmus. Filosofiškai Aristotelis vadino Dievą nejudančiu judintoju – amžinu, be pradžios. Mikalojus Kuzietis „Apie mokytąjį nežinojimą“ metafora: begalinis apskritimas, centras visur, perimetras niekur – priešybių sutapimas (coincidentia oppositorum).
Begalybė – ne kiekybinė (daugiau nei skaičiai), o kokybinė: laike (amžinas, be pradžios/pabaigos), erdvėje (visur, bet ne „kažkur“), esme (ne viena iš būtybių, o būties šaltinis). Ji paaiškina paradoksus: Dievas artimas (širdyje), bet transcendentinis (virš visko). Šv. Grigalius Nysietis: begalybė – amžinas kopimas, niekada nepasiekiantis pabaigos.
Ši tiesa praktinė: maldoje begalybė ramina – Dievo meilė nebaigiama; kančioje – Jo galia viršija ribas. Šiandien kosmologijoje (begalinė visata) ar matematikoje (begalybės teorija, Cantor) matome atgarsius. Bet begalybė – gyvas slėpinys: kviečia ne analizuoti, o žavėtis. Dievas be pabaigos – visko šaltinis ir tikslas; ribotas žmogus sukurtas begalybei, todėl širdis nerimsta, kol ilsisi Jame.