Musica universalis (lot. pasaulio muzika, dar vadinama dangaus sferų muzika) – tai senovinė filosofinė ir religinė idėja, teigianti, kad visata skamba, o planetų ir žvaigždžių judėjimas kuria nematomą, dieviškai harmoningą muziką. Ši mintis kilo iš Pitagoro mokyklos (VI a. pr. Kr.) ir tūkstančius metų formavo tiek mokslo, tiek teologijos, tiek meno požiūrį į pasaulio tvarką.
Pitagoras iš Samos su mokiniais atrado, kad muzikos garsai gimsta iš tikslių proporcijų: stygos santykis 2:1 duoda oktavą, 3:2 – kvintą, 4:3 – kvartą. Jei žemėje garsas kyla iš skaičių, tai visata – pati tobuliausia proporcija – turi dainuoti. Dangaus kūnai, judėdami orbitomis, sukuria nematomą dermę, tarsi milžiniška lyra, kurios stygos – planetos. Pasaulis jų akimis buvo gyva matematinė simfonija.
Platonas „Timajuje“ pavertė tai teologine vizija. Pasaulio siela sumaišyta pagal muzikinę tvarką, kiekviena planeta turi savo toną, o visos kartu groja visatos giesmę. Šie garsai – dieviškos tvarkos ženklas, rodantis, kad kosmosas turi protą ir kūrėją. Muzika čia tampa Dievo išminties kalba.
Krikščionys šią idėją perėmė ir praturtino. Šv. Augustinas „De musica“ rašė, kad muzika yra skaičiaus garsas, o skaičius – Dievo tvarka. Žmogus negirdi dangaus muzikos, nes jo siela dar nesuderinta su kosmine harmonija. Boetijus VI a. išskyrė tris muzikos rūšis: pasaulio (dangaus sferų), žmogaus (kūno ir sielos dermės) bei instrumento (girdimos muzikos). Visos trys – vienos dieviškos tvarkos dalys.
Viduramžiais Hildegarda Bingenietė ir Tomas Akvinietis vaizdavo angelus bei žvaigždes, šlovinančius Dievą nematomais garsais. Dante „Dieviškojoje komedijoje“ (Paradiso) aprašo dangaus dainą, tokį saldžią, kad širdis dreba iš meilės. Renesanso astronomas Kepleris „Harmonices Mundi“ (1619) matematiškai išvedė planetų orbitas kaip tonus: Merkurijus aukščiausiai, Saturnas žemiausiai, Žemė viduryje. „Dievas sukūrė pasaulį pagal geometrinę harmoniją. Planetos dainuoja, nors mes negirdime.“
Šiuolaikinė fizika metaforiškai grįžo prie šios poezijos. Einšteino lygtys aprašo erdvės bangavimą kaip ritmą, o stygų teorija vaizduoja visatą kaip vibracijas. Tvarka, grožis ir matematika lieka neatskiriami nuo dieviškumo. Skaičius – Dievo mintis, muzika – jos aidėjimas, kūrinija – giesmė, o žmogaus siela – aidas. Klausydamasis muzikos, žmogus prisimena prarastą dangaus harmoniją, iš kurios kilęs.
| Asmuo | Laikotarpis | Požiūris į musica universalis |
|---|---|---|
| Pitagoras | VI a. pr. Kr. | Skaičiai ir garsai valdo kosmosą; pasaulis – muzikinė struktūra. |
| Platonas | IV a. pr. Kr. | Planetų judėjimas – visatos giesmė. |
| Augustinas | IV–V a. | Skaičius – Dievo minties forma, muzika – jos garsinė išraiška. |
| Boetijus | VI a. | Pasaulio, žmogaus ir instrumento muzika – vienos tvarkos dalys. |
| Kepleris | XVII a. | Planetų orbitos kuria matematinę melodiją – Dievo geometrijos garsą. |