Keturi elementai – žemė, vanduo, oras ir ugnis – yra vienas seniausių žmonijos bandymų paaiškinti pasaulio sandarą. Ši ketveriopa schema pasirodo beveik visose senosiose civilizacijose: nuo Indijos Vedų iki graikų filosofijos, nuo Egipto mitų iki Biblijos simbolikos, nuo kinų wu xing iki actekų mitologijos. Ji jungia fizinį ir dvasinį pasaulius, parodydama, kad gamtos reiškiniai turi ne tik materialią, bet ir metafizinę prasmę. Elementai – ne atsitiktiniai, o kosminės harmonijos dalys, kurias Dievas ar pradas naudoja kurdamas tvarką iš chaoso.
Žemė simbolizuoja tvirtumą, kūniškumą ir stabilumą. Ji – motina, maitintoja, ištvermės ir gimimo šaltinis. Biblijoje žmogus sukuriamas iš žemės dulkių (Pr 2,7), o po mirties į ją grįžta (Pr 3,19). Senovės graikai žemę vadino Gaja – gyva deive, iš kurios kilo visa gyvybė (Hesiodo „Teogonija“, 116–138). Indų tradicijoje tai Prithvi, kantrybės ir teisingumo įsikūnijimas, laikanti dangų ant pečių (Rigveda 10.18). Žemė religijoje visada yra pradžia ir pabaiga, vieta, kur susitinka dvasia ir kūnas. Filonas Aleksandrietis „De Opificio Mundi“ (45–52) vadina ją „motina, kuri maitina visus“, priimančia dangaus sėklą – lietų ir šviesą. Šv. Bazilijus Didysis „Hexaemeron“ (III, 1; PG 29, 52) mato žemę kaip kūrinijos pagrindą, papuoštą augalais kaip karūna.
Vanduo – gyvybės šaltinis, atgimimo ir apsivalymo simbolis. Visatos mituose jis dažnai pasirodo kaip pirmapradis chaosas, iš kurio iškyla tvarka – bibliniai vandenys virš firmamento (Pr 1,7), egiptietiškas Nun vandenynas, iš kurio gimsta Ra. Krikščionybėje vanduo yra krikšto ženklas, nuplaunantis nuodėmę (Mt 3,11; Apašt 2,38). Induizme Gango vanduo laikomas šventu, gebančiu išlaisvinti sielą iš samsaros (Mahabharata). Senovės Egipto mituose pasaulis gimsta iš vandens vandenyno Nun, o dievas Ra pakyla iš jo kaip saulė virš tamsos. Vanduo čia nėra vien medžiaga – tai dvasinė tėkmė, kuri jungia visas būtybes. Šumerų Enki – vandens dievas, išminties nešėjas. Korane vanduo – Dievo malonė: „Iš vandens sukūrėme visą gyvybę“ (Sūra 21:30).
Ugnis įkūnija šviesą, energiją ir dieviškąją galią. Ji vienu metu kuria ir naikina. Senovės indai ją garbino kaip dievą Agnį, dievų pasiuntinį tarp dangaus ir žmonių (Rigveda 1.1). Graikams ugnis buvo Prometėjo dovana žmonijai – pažinimo simbolis (Aischilo „Pririštas Prometėjas“). Biblijoje Dievas apsireiškia Mozei degančiame krūme (Iš 3,2), o Sekminių dieną Šventoji Dvasia nusileidžia liepsnų pavidalu (Apašt 2,3). Ugnis religijoje yra ne tik energijos ženklas, bet ir moralinės kaitos simbolis – ji apvalo ir šviečia, bet kartu baudžia ir išbando. Zoroastrizme ugnis – Ahura Mazdos švara (Avesta, Yasna 31). Actekai garbino ugnį kaip Xiuhtecuhtli, laiko valdovą.
Oras – gyvybės kvapas, dvasios ir laisvės simbolis. Senovės hebrajų žodis ruach reiškia ir vėją, ir Dievo dvasią (Pr 1,2); graikiškai pneuma – kvėpavimas ir siela. Biblijoje Dievas įpučia gyvybės kvapą į žmogų, ir šis tampa gyva siela (Pr 2,7). Indų tradicijoje Vayu – vėjo dievas, vienas iš penkių pagrindinių elementų (mahabhuta), nešantis praną. Be oro nėra gyvybės – jis jungia viską, kas gyva, nešdamas nematomą Dievo buvimą. Jis lengviausias, labiausiai dvasinis iš keturių elementų. Anaksimenas (cit. Aristoteles „Metafizika“ A 3) laikė orą pirmaprade substancija. Stoikai – pneuma kaip visatos siela.
Šių stichijų ryšys buvo išplėtotas graikų mąstytojų – Empedoklio, Platono, Aristotelio. Empedoklis (fragmentai 6–17 DK) teigė, kad pasaulis sudarytas iš keturių „šaknų“: žemės, vandens, oro ir ugnies, sujungtų Meilės ir Nesantaikos. Platonas „Timajuje“ (53–56) kiekvienam priskyrė geometrinę formą – kubą (žemė), ikosaedrą (vanduo), oktaedrą (oras), tetraedrą (ugnis) – parodydamas, kad gamta turi vidinę tvarką. Aristotelis „Apie kilimą ir nykimą“ (II, 3) šią teoriją papildė savybėmis: karštis, šaltis, sausumas, drėgmė – iš jų sąveikos gimsta viskas, kas egzistuoja. Kinų wu xing – medis, ugnis, žemė, metalas, vanduo – cikliškai keičiasi.
Dvasiniame lygmenyje keturi elementai simbolizuoja ir žmogaus būsenas: žemė – kūną, vanduo – emocijas, oras – mintis, ugnis – valią. Mistinės tradicijos, kaip hermetizmas („Emerald Tablet“) ar alchemija (Paracelsus „Archidoxis“), naudojo šiuos simbolius siekdamos apibūdinti vidinį virsmą. Alchemikas siekia pusiausvyros tarp šių stichijų – tai reiškia sielos harmoniją, „magnum opus“. Viduramžiais iš jų buvo išvestas ir penktasis elementas – eteris, arba quinta essentia, laikytas dangiškosios prigimties šviesa, jungiančia visa, kas sukurta (Tomas Akvinietis „Summa Theologiae“ I, q.66).
Krikščionybėje elementai – kūrinijos dalys, laukiančios išganymo (Rom 8,22). Ortodoksų himnuose – „dangus ir žemė, oras ir ugnis“. Budizme – keturi elementai kūne (pathavi, apo, tejo, vayo) meditacijoje skaidomi, rodant nepastovumą (Visuddhimagga XI). Islamo mistikoje – elementai kaip Dievo ženklai (Sūra 41:11).