Taboro šviesa reiškia dievišką šviesą, kurią Kristus atskleidė savo mokiniams ant Taboro kalno, kai pasikeitė jų akivaizdoje. Evangelijos pagal Matą (17,1–8), Morkų (9,2–8) ir Luką (9,28–36) pasakoja, kad Jėzus užkopė į kalną kartu su trimis apaštalais – Petru, Jokūbu ir Jonu – ir ten „jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa“. Tai vadinama Apreikštosios (arba Perkeičiamosios) šviesos regėjimu – akimirka, kai Kristaus dieviškumas pasirodo žmogiškame kūne. Šis įvykis įvyko prieš Kristaus kančią, paruošdamas apaštalus artėjančiam kryžiui, rodydamas šlovę už kančios. Petras vėliau laiške mini: „Mes matėme jo didybę“ (2 Pt 1,16–18), pabrėždamas regėjimo tikrumą.
Kalnas, ant kurio įvyko šis įvykis, tradiciškai tapatinamas su Taboro kalnu Galilėjoje – apvaliu, žaliu kalnu, iškilusiu apie 588 metrus virš jūros lygio, netoli Nazareto ir Jezreelio slėnio. Nors kai kurie bibliniai tyrinėtojai, kaip Origenas „Komentare į Matą“ (XII, 36; PG 13, 1061), mini ir kitus galimus kalnus (pvz., Hermoną, nes Luko evangelijoje minima malda naktį), nuo IV amžiaus, kai šv. Elena pastatė pirmąją bažnyčią, būtent Taboras laikomas vieta, kur Kristus perkeitėsi. Euzebijus Cezarietis „Onomastikon“ (s.v. Thabor) jau mini kalną kaip šventą. Šiandien ten stovi Perkūnijos bazilika (Transfiguration Basilica), pastatyta 1924 m. pranciškonų, ant senesnių bizantinių (VI a.) ir kryžiuočių (XII a.) šventyklų pamatų. Bazilikoje – mozaikos su Perkeitimo scena, o nuo kalno viršūnės atsiveria panorama į Galilėją, primenanti biblinį kraštovaizdį.
Taboro šviesa nuo seno aiškinama kaip neprieinama Dievo šlovė, kurią žmogus gali patirti tik per maldą ir apvalytą širdį. Ji nėra fizinė, saulės ar žvaigždžių šviesa, bet dvasinė – tai, ką Rytų Bažnyčia vadina ne-sukurta šviesa (φῶς ἄκτιστον). Ši šviesa nėra Dievo kūrinys, bet pati Jo energija – spindėjimas, per kurį Dievas leidžia žmogui dalyvauti savo gyvenime, nors Jo esmė lieka nepažini. Ankstyvieji Bažnyčios tėvai, kaip šv. Bazilijus Didysis „Laiške 8“ (PG 32, 252), siejo ją su Dievo šlove (doxa), matoma Senajame Testamente – kaip Mozės veidas po Sinajaus (Iš 34,29–35). Šv. Jonas Damaskietis „Tiksliajame tikėjimo išdėstyme“ (I, 14; PG 94, 848) vadina Perkeitimą „dieviškosios šlovės apreiškimu“, rodančiu Kristaus dvi prigimtis.
Šią teologinę sampratą išplėtojo šv. Gregoras Palamas (1296–1359) per vadinamuosius hesichastinius ginčus Bizantijoje XIV a. Palamas, ginčydamasis su Barlaamu Kalabriečiu, aiškino, kad apaštalai ant Taboro kalno nematė sukurtos šviesos – jie regėjo pačią dievišką energiją, kuria Dievas veikia pasaulyje. Jo „Triadose gynant šventuosius hesichastus“ (I, 3, 5–18; PG 150, 1145–1160) rašo: „Šviesa, kurią matė apaštalai, yra Dievo karalystės šviesa, ne sukurtas reiškinys, bet amžinoji Dievo šlovė“. Ši šviesa yra ta pati, kuri spindi iš Kristaus prisikėlimo (Mt 28,3), šventųjų aureolių ikonose, iš dvasinio regėjimo maldos metu. Ji nėra metafora, o reali dvasinė patirtis – mistinis dalyvavimas dieviškoje šviesoje. 1341, 1347 ir 1351 m. Konstantinopolio susirinkimai patvirtino Palamo mokymą kaip ortodoksinį, pasmerkdami Barlaamą.
Hesichastai, Rytų vienuoliai, praktikuojantys tylos ir kvėpavimo maldą (hesychia – ramybė), tikėjo, kad nuolatinės širdies maldos metu žmogus gali „pamatyti Taboro šviesą“ – ne akimis, o atvertu protu ir širdimi. Šv. Simeonas Naujasis Teologas (949–1022) „Himnuose apie dieviškąją meilę“ (15; PG 120, 520–524) aprašo asmeninę patirtį: „Aš mačiau šviesą, kuri nėra iš šio pasaulio, užliejančią mano sielą“. Tai ne haliucinacija, o dvasinis regėjimas, kai žmogaus vidus tampa skaidrus ir priima Dievo šviesą. Palamas „Triadose“ (II, 3, 9) priduria: „Dievas yra šviesa, bet ne kūrinio šviesa; Jo šviesa spindi tiems, kurie išsivalo širdį ir mato Dievą ne per prigimtį, bet per malonę“. Praktikoje hesichastai naudojo Jėzaus maldą („Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“), sinchronizuotą su kvėpavimu, kad pasiektų šią šviesą – kaip šv. Nikodemas Hagioritas „Filokalijoje“ (IV tomas).
Vakarų krikščionybėje ši samprata nebuvo taip pabrėžiama, tačiau Taboro šviesa išliko simboliu dieviškojo atsinaujinimo ir žmogaus pašventinimo. Šv. Tomas Akvinietis „Summa Theologiae“ (III, q.45, a.2) aiškina Perkeitimą kaip Kristaus šlovės anticipaciją, matomą sukurtu spindesiu. Bonaventūras „Kelionėje proto į Dievą“ (IV, 3) mato Taborą kaip mistinį pakilimą. Ji reiškia ne tik Kristaus šlovės regėjimą, bet ir pažadą, kad žmogus gali būti perkeistas, „tapti dieviškos prigimties dalininku“ (2 Pt 1,4). Protestantizme, kaip Kalvino „Institucijoje“ (IV, 17), ji – moralinis pavyzdys.
Taboro kalnas dėl to tapo žmogiškos prigimties išaukštinimo ženklu. Jo šviesa simbolizuoja tiesą, kuri pranoksta protą, grožį, kuris kyla iš gėrio, ir šventumą, kuris pasiekiamas tik per maldą. Ortodoksų liturgijoje Perkeitimo šventė (rugpjūčio 6 d.) švenčiama su vynuogėmis ir vaisiais, simbolizuojančiais šviesos vaisius. Ikonose Kristus centre su mandorla – elipsine šviesa, Mozė ir Elijas šonuose. Taboro šviesa – tai ne išorinis spindesys, o vidinė šviesa, kuria Dievas apšviečia tuos, kurie išdrįsta lipti į savo dvasinį kalną. Šiandien hesichazmas atgimsta Athoso kalne, kur vienuoliai vis dar patiria šią šviesą maldoje, primindami, kad Taboras – kiekvienoje širdyje. (728 žodžiai)