Žodis anglosaksai reiškia dviejų germanų tautų – anglų (Angles) ir saksų (Saxones) – susijungimą. Šis junginys ilgainiui tapo naujos tautos vardu – anglų tauta (English people), o jų žemė buvo pavadinta England – Anglija, pažodžiui „anglų žemė“. Terminas atsirado dar ankstyvaisiais viduramžiais, kai šios gentys, atvykusios iš žemyninės Europos, susimaišė tarpusavyje ir su vietiniais keltais, sukurdamos pirmuosius Anglijos karalystės pamatus.
Prieš anglosaksus Britanijoje gyveno keltų gentys – britai, piktai ir škotai, kurie kalbėjo savo keltų kalbomis ir turėjo savitą kultūrą. Romos imperija juos buvo užkariavusi dar I a. po Kr. ir įsteigusi Britanijos provinciją, bet apie 410 m. romėnai pasitraukė, palikdami vietinius be apsaugos nuo barbarų antpuolių. Likusi šalis buvo silpna, susiskaldžiusi, o jos pakrantės nuolat kentėjo nuo šiaurės vikingų ir germanų jūreivių.
Tuo metu kitoje jūros pusėje – dabartinėje šiaurės Vokietijoje, Danijoje ir Nyderlanduose – gyveno trys pagrindinės germanų gentys: anglai (Angles) iš pietinės Jutlandijos, saksai (Saxons) iš Elbės upės regiono ir jutai (Jutes) iš Danijos.
Viena iš senųjų britų valdovų, pasak legendos, pakvietė germanus padėti gintis nuo škotų ir piktų, bet samdiniai greitai patys užėmė žemę. Taip prasidėjo vadinamasis anglų užkariavimas (apie 450–600 m.) – kelių šimtų metų trukęs procesas, kurio metu šios gentys įsitvirtino pietinėje ir rytinėje Britanijos dalyje.
Vis dėlto šiuolaikiniai istorikai ir genetikai pabrėžia, kad šis pokytis galėjo būti ne tik karinis, bet ir kultūrinis. Dalis archeologų mano, kad germanų papročiai, kalba ir mada plito palaipsniui – per prekybą, santuokas ir vietinių elito įtaką – o ne vien per jėgą. Tad „anglosaksų atėjimas“ galėjo būti ne vien užkariavimas, bet ir taikus tapatybės virsmas, kai vietiniai britai pamažu perėmė naują kultūrą.
Anglosaksai įkūrė kelias mažas karalystes – Kentą, Veseksą, Saseksą, Nortumbriją, Mersiją, Rytų Angliją. Iš pradžių jos tarpusavyje kovojo, bet laikui bėgant jungėsi. Iš šių junginių išaugo būsimoji Anglija.
Iš pradžių anglosaksai buvo pagonys. Jie garbino dievus Wodeną (Odiną), Thunorą (Torą), Tiwą, Freją, laikė šventus miškus, šaltinius ir kalvas. Tačiau VI a. pradžioje popiežius Grigalius Didysis pasiuntė į Britaniją misionierių Augustiną iš Romos, kuris 597 m. pakrikštijo Kent karalių Ethelbertą. Nuo to laiko krikščionybė pradėjo plisti per vienuolynus, kunigus ir valdovų dvarus.
Iki VIII a. visa Anglija buvo tapusi krikščioniška. Šventieji, tokie kaip Beda Garbusis, Cuthbertas, Hilda, kūrė vienuolynus, rašė kronikas, mokė skaityti ir rašyti. Anglosaksų vienuoliai išvertė Biblijos dalis į senąją anglų kalbą, rašė himnus ir giesmes. Jie padėjo išsaugoti raštiją Europoje, kai žemyninę dalį niokojo barbarų karai.
Vėliau, IX–X a., į Angliją ėmė veržtis danai ir norvegai, vadinami vikingais. Jie puldinėjo vienuolynus, plėšė miestus, bet galiausiai daugelis liko gyventi ir susimaišė su vietiniais. Dano karalius Kanutas Didysis net tapo visos Anglijos valdovu. Tai dar labiau praturtino tautos sudėtį ir kalbą.
Vis dėlto pagrindinė Anglijos tapatybė liko anglosaksiška – germanų kalba, krikščioniška religija ir vietinių karalysčių tradicija. 1066 m. ją užkariavo normanai iš Prancūzijos, ir nuo tada Anglija tapo mišrios kultūros šalimi, kur susijungė germanų ir romanų tradicijos.
Religiniu požiūriu anglosaksai buvo lūžio taškas – jie perėjo iš pagonybės į krikščionybę, iškėlė vienuolynų švietimą ir suformavo anglišką tikėjimo stilių, kuris vėliau tapo anglikonų bažnyčios pamatu.
Krikščionybė į salas atkeliavo dviem skirtingais keliais. Iš šiaurės atvyko airių vienuoliai, kurie buvo garsūs savo griežtu asketizmu ir klajoklišku gyvenimo būdu. Tuo tarpu iš Romos popiežiaus nurodymu atvyko Augustinas Kenterberietis. Šie du srautai turėjo skirtingas tradicijas, pavyzdžiui, skyrėsi Velykų datos skaičiavimo būdai ir vienuolių plaukų skutimo stilius. Šie nesutarimai buvo tokie rimti, kad prireikė specialaus susirinkimo Vitbio abatijoje, kur buvo nuspręsta laikytis romėniškų papročių.
Dar vienas unikalus faktas yra tas, kad anglosaksai tikėjo stebuklinga rašto galia. Nors jie naudojo runas, krikščionybė atnešė lotynišką abėcėlę, kurią jie greitai pritaikė savo kalbai. Vienuolynai tapo ne tik maldos, bet ir žinių centrais, kur buvo perrašomos knygos, puošiamos nuostabiais piešiniais. Šis dvasinis virsmas padėjo suformuoti vieningą Anglijos tapatybę, kuri rėmėsi bendra krikščioniška morale ir karalių valdžios šventumu.