Terminas antisemitizmas pirmą kartą pavartojo 1879 m. vokiečių žurnalistas ir politinis veikėjas Wilhelmas Marras, kuris išleido brošiūrą pavadinimu Der Weg zum Siege des Germanenthums über das Judenthum („Vokiečių pergalės prieš žydus kelias“). Marro vardas tiesiogiai siejamas su žodžiu antisemitas. Šiame veikale jis rašė, kad „vokiečių ir žydų konfliktas“ nėra religinis, o „rasinis“ ir neišsprendžiamas taikiai.
Tačiau Marras nebuvo šio priešiškumo kūrėjas — jis tik suteikė jam ideologinę formą ir naują vardą.
Vokietijos visuomenėje tuo metu jau brendo nepasitenkinimas: po suvienijimo (1871 m.) šalis sparčiai industrializavosi, augo miestai, kilo socialiniai skirtumai. Didelė dalis gyventojų jautėsi pasimetę tarp senosios tvarkos ir naujo kapitalistinio pasaulio. Žydai, kurie tuo metu buvo įgiję pilietines teises ir galėjo laisvai verstis įvairiais amatais bei mokslais, išsiskyrė išsilavinimu, verslumu ir dalyvavimu spaudoje bei bankininkystėje. Daug jų tapo gydytojais, teisininkais, redaktoriais ar finansininkais.
Tai sukėlė socialinį pavydą ir įtarumą. Paprastas vokietis, gyvenantis darbininkų kvartale, matė, kad žydai dažnai užima geresnes pareigas, kalba keliomis kalbomis, turi įtakos spaudoje ar prekyboje. Spaudoje pasirodydavo karikatūros, kur žydai vaizduojami „pasaulio pinigų viešpačiais“. Ekonominiai sunkumai ir pramonės krizės buvo aiškinamos ne valdžios klaidomis, o „žydų įtaka“. Taip senas religinis nepasitikėjimas virto socialiniu priešu, „vidiniu kaltininku“.
Marras šį visuomeninį nepasitenkinimą pavertė „moksline teorija“. Jis teigė, kad žydai ir vokiečiai priklauso dviem skirtingoms „rasėms“ – semitų ir arijų – kurios esą kovoja dėl išlikimo. Pagal jo logiką, žydai natūraliai siekia valdžios ir finansinio dominavimo, o vokiečiai – dvasinės kūrybos ir tautinės stiprybės. Tai, ką žmonės anksčiau vadino „moraline ar religine problema“, Marras pervadino biologiniu konfliktu. Jis rašė, kad „žydų klausimo“ negalima išspręsti nei malda, nei įstatymais – tik „tautinės gynybos“ priemonėmis.
Jo brošiūra tapo sensacija: per kelis mėnesius išplatinta tūkstančiai egzempliorių, o spaudoje terminas antisemitizmas įsitvirtino kaip naujas žodis, pateisinantis seną neapykantą. Marras nebuvo vienas – jo idėjas palaikė daugelis nacionalistinių laikraščių, universiteto profesoriai, politikai. Vokietijos visuomenė, ieškodama kaltų dėl modernybės, globalizacijos, bedarbystės ir socialinių skirtumų, rado patogų atpirkimo ožį – žydą.
Todėl antisemitizmas XIX a. neatsirado iš niekur. Jis buvo socialinio nerimo, pavydo ir religinių stereotipų mišinys, kurį Marras pavertė „mokslu“ apie rases. Toks pseudo-mokslinis antisemitizmas vėliau virto ideologiniu pamatu, ant kurio XX a. statėsi nacizmas.
Antisemitai
Pirmuoju žmogumi, kurio vardas tiesiogiai siejamas su žodžiu antisemitas, laikomas Wilhelmas Marras – jis ir sukūrė patį terminą 1879 m. Jo pasekėjai, vadinę save „antisemitais“, steigė politines partijas, kurios reikalavo apriboti žydų teises Vokietijoje ir Austrijoje. Vienas jų buvo Heinrichas von Treitschke, įtakingas istorikas, garsiai paskelbęs šūkį „Die Juden sind unser Unglück“ („Žydai – mūsų nelaimė“) – šią frazę vėliau perėmė nacių propaganda.
XX amžiuje garsiausiu ir žiauriausiu antisemitų simboliu tapo Adolfas Hitleris, kurio ideologija tiesiogiai rėmėsi rasiniu antisemitizmu. Jo vadovaujama nacių partija sukūrė sistemą, kurioje žydai buvo laikomi „biologiniu priešu“, o jų naikinimas – „valstybine pareiga“. Hitlerio artimiausi bendražygiai – Josephas Goebbelsas (propagandos ministras), Heinrichas Himmleris (SS vadovas) ir Adolfas Eichmannas (Holokausto logistikos organizatorius) – buvo uoliausi antisemitai, kurie planavo ir vykdė masines žudynes. Goebbelsas kurstė neapykantą per filmus ir laikraščius, Himmleris vadovavo koncentracijos stovyklų sistemai, o Eichmannas rūpinosi deportacijų tvarkaraščiais. Visi trys tapo neapykantos ir šalčio simboliais.
Po karo dauguma šių žmonių patyrė savo žlugimą. Hitleris ir Goebbelsas nusižudė Berlyne 1945 m., kai Vokietija pralaimėjo. Himmleris taip pat nusižudė suimtas. Eichmannas po karo pabėgo į Argentiną, bet 1960 m. buvo pagrobtas Izraelio žvalgybos „Mossad“ agentų, teisiamas Jeruzalėje ir 1962 m. pakartas.
Be nacių, istorijoje buvo ir kitų garsesnių antisemitų – Martinas Liuteris, reformacijos pradininkas, kuris savo vėlyvuose raštuose ragino deginti sinagogas ir išvaryti žydus; taip pat Charlesas Coughlinas, XX a. pradžios amerikiečių kunigas, per radiją skleidęs antisemitinę propagandą JAV.
Visi jie skirtingi laikais ir būdais, bet turėjo tą pačią ydingą nuostatą – žydus laikė kaltininkais dėl pasaulio blogio, ekonominių ar moralinių krizių.
Laikė kaltininkais
Visi jie skirtingi laikais ir būdais, bet turėjo tą pačią ydingą nuostatą – žydus laikė kaltininkais dėl pasaulio blogio, ekonominių ar moralinių krizių. Tačiau istoriškai žydai nebuvo šių nelaimių priežastis, o dažniausiai – jų aukos. Jie tapdavo atpirkimo ožiais kiekvieną kartą, kai visuomenė susidurdavo su krize: maru, karais, finansiniais nuosmukiais ar politine sumaištimi. Vietoj to, kad žmonės ieškotų tikrųjų priežasčių – valdžios korupcijos, neteisingų sprendimų ar gamtos stichijų – kaltė būdavo suverčiama mažumai, kuri išsiskirdavo religija, papročiais ir sėkme prekyboje ar moksle.
Žydų bendruomenės per visą istoriją pasižymėjo darbštumu, švietimu ir solidarumu. Jų pasiekimai medicinoje, fizikoje, filosofijoje, literatūroje ir mene disproporcingai dideli, palyginti su jų skaičiumi. Nuo Albert Einšteino iki Franzo Kafkos, nuo Sigmundo Freudo iki Hannos Arendt, žydai kūrė, o ne griovė. Jų kultūra iškilo iš tremties, išgyvenimo ir tikėjimo – ne iš valdžios troškimo.
Todėl antisemitizmas visais laikais buvo projekcija – tai, ko žmonės bijojo ar nekentė savyje, jie permesdavo žydams. Kai kurie krikščionys kaltino juos dėl Jėzaus mirties, nors Evangelijoje aiškiai sakoma, kad Jėzus pats laisva valia priėmė kryžių; kai kurie karaliai kaltino dėl skolų, nors patys skolinosi; kai kurie diktatoriai kaltino dėl „pasaulio valdžios“, nors patys jos siekė.