„Herland“ – moteriškos utopijos vizija, kurioje religija susilieja su motinyste, gamta ir dvasine harmonija. Lietuviškai kūrinio „Herland“ pavadinimas verčiamas kaip „Jos šalis“ arba „Moterų šalis“.
Charlotte Perkins Gilman romanas „Herland“ (1906 m., pirmą kartą publikuotas 1915 m. žurnale The Forerunner) – tai feministinė utopija, vaizduojanti izoliuotą visuomenę, sudarytą vien tik iš moterų. Ši visuomenė gyvena be vyrų, be karo, be priespaudos – ir be patriarchato. Tai ne tik socialinis eksperimentas, bet ir giliai dvasinis pasaulis, kuriame religija įgauna moterišką, gyvybės puoselėjimo formą.
Romano centre – trys vyrai iš „išorinio pasaulio“, kurie atsitiktinai atranda Herlandą. Jų kelionė tampa ne tik geografine, bet ir ideologine – jie susiduria su visuomene, kurioje motinystė yra ne tik biologinė funkcija, bet ir šventa pareiga, o moteriškumas – ne silpnumo, o išminties ir tvarkos šaltinis.
Herland religija nėra organizuota ar dogmatiška. Ji neturi šventyklų, kunigų ar raštų. Tačiau moterys garbina motinystės dievę, kuri simbolizuoja gyvybę, gėrį, darną ir rūpestį. Tai mitinė ir dvasinė religijos forma, artima panteizmui – tikėjimui, kad dieviškumas persmelkia visą gamtą ir gyvybę. Ši dievybė nėra asmeninė, bet kolektyvinė – tai motinystės principas, kuris jungia visas moteris į vieną dvasinę bendruomenę.
Gilman šiame kūrinyje išreiškia moterišką panteizmą – idėją, kad moteriška energija yra dieviška, o gamta ir motinystė – šventos. Herland moterys tiki, kad jų gyvenimo būdas – harmonija su gamta, racionalus planavimas, vaikų auklėjimas ir bendruomeniškumas – yra ne tik praktinis, bet ir dvasinis kelias. Tai galima vadinti dvasine ekologija, kurioje žmogaus gyvenimas yra integruotas į natūralų pasaulį, o motinystė – tai ne tik biologinis aktas, bet ir kultūrinė, moralinė ir dvasinė atsakomybė.
Svarbu tai, kad Herland religija nėra nukreipta prieš kitus tikėjimus – ji tiesiog išreiškia alternatyvų požiūrį į dieviškumą, kuriame nėra bausmės, nuodėmės ar hierarchijos. Vietoj to – rūpestis, švelnumas, išmintis ir bendruomeniškumas. Moterys tiki, kad jų gyvenimo būdas yra natūralus ir teisingas, nes jis remiasi gyvybės išsaugojimu ir puoselėjimu.
Gilman kūrinys yra filosofinis manifestas. Jis kviečia permąstyti, kas yra religija, kas yra dieviškumas, ir kaip moteriškos vertybės gali formuoti ne tik šeimą, bet ir visuomenę. „Herland“ išlieka aktualus ir šiandien – kaip vizija pasaulio, kuriame dvasinė galia kyla iš rūpesčio, o religija – iš gyvybės šventumo.
Citatos
- „Mūsų religija – tai gyvybės garbinimas. Mes šloviname motinystę, nes ji yra gyvybės šaltinis.“
– Herland moterys mato motinystę kaip šventą veiksmą, ne tik biologinį, bet ir dvasinį. - „Mes neturime dievų, kaip jūs juos suprantate. Mūsų dievybė – tai motina, tai gyvybė, tai gamta.“
– aiški nuoroda į panteistinį tikėjimą, kur dieviškumas persmelkia viską, kas gyva. - „Motinystė – tai mūsų aukščiausia pareiga ir didžiausia garbė.“
– motinystė Herlande laikoma ne tik asmeniniu, bet ir visuomeniniu pašaukimu. - „Mes gyvename taip, kad kiekvienas vaikas būtų laukiamas, mylimas ir saugus.“
– dvasinė ekologija, kur rūpestis gyvybe yra religijos esmė. - „Mūsų šventės – tai metų laikų ciklai, vaisingumo ir augimo garbinimas.“
– religija susijusi su gamta, jos ritmais ir gyvybės tęstinumu. - „Mes tikime, kad gerumas yra natūrali būsena, kai žmogus gyvena darniai su kitais ir su žeme.“
– moralinė filosofija, grindžiama harmonija, o ne bausme ar nuodėme. - „Nė viena iš mūsų netiki, kad Dievas baudžia. Mes tikime, kad gyvenimas moko.“
– dvasinis požiūris, kuriame nėra baimės, tik augimas. - „Mūsų vaikai mokomi ne tik žinių, bet ir meilės – tai mūsų tikėjimo pagrindas.“
– ugdymas Herlande yra dvasinis veiksmas, ne tik intelektinis. - „Mes neturime šventyklų, nes visa mūsų žemė – tai šventovė.“
– panteistinis požiūris, kur dieviškumas yra visur. - „Gyvybė yra šventa, ir kiekviena moteris – jos saugotoja.“
– moteriškos dievybės idėja, kurioje kiekviena moteris yra gyvybės tarpininkė.