Kibaliono mokyme teigiama, kad pasaulyje nėra nė vieno įvykio, kuris įvyktų „šiaip sau“. Tai, ką mes vadiname atsitiktinumu, tėra mūsų nežinojimas apie tikrąsias priežastis, kurios lėmė konkretų rezultatą. Hermetinė filosofija sako paprastai – jei kažkas įvyko, vadinasi, buvo priežastis, dėl kurios tai įvyko.
Pavyzdžiui, kai metame kauliuką ir iškrenta šešetas, mums atrodo, kad tai sėkmė. Tačiau, kaip sako Kibalionas, tas šešetas iškrito todėl, kad buvo tokia metimo jėga, toks rankos kampas, toks oro pasipriešinimas, tokia stalo danga, netgi toks žmogaus raumenų tonusas tuo momentu. Jei visos šios aplinkybės būtų identiškos, rezultatas visada būtų toks pats. Kauliukas krenta ne „atsitiktinai“, o pagal priežasčių seką, kurios žmogaus protas dažniausiai nesugeba susekti.
Kai kauliukas metamas daug kartų, pasirodo, kad visi skaičiai – nuo vieneto iki šešeto – pasirodo maždaug po tiek pat kartų. Šis reiškinys žinomas kaip vidurkio dėsnis, ir jis yra empiriškai patvirtintas tiek eksperimentais, tiek matematinėmis tikimybėmis. Kitaip tariant, net ir atsitiktinių rezultatų pasiskirstymas laikui bėgant tampa dėsningas – todėl „atsitiktinumas“ tėra laikinas mūsų nežinojimo efektas.
Tas pats galioja ir monetos metimui. Kiekvienas „herbas“ ar „skaičius“ turi savo fizinę priežastį – judėjimo trajektoriją, oro srautą, netgi pirštų drėgmę. Mums tai atrodo kaip atsitiktinumas tik todėl, kad negalime visko išmatuoti. Tačiau jei moneta metama tūkstančius kartų, skaičius ir herbas iškrenta beveik vienodu dažniu. Tai rodo, kad net ten, kur atrodo, jog veikia „sėkmė“, iš tiesų pasireiškia natūralus priežasties ir pasekmės dėsnis, kuris ilgainiui subalansuoja viską.
Kibalionas sako, kad šis dėsnis galioja ne tik fizikoje, bet ir žmogaus gyvenime. Jeigu kas nors įvyksta – pavyzdžiui, sutinki tam tikrą žmogų, netenki darbo, ar tau kažkas pavyksta – tai ne „sėkmė“ ar „nesėkmė“, o priežasčių rezultatas. Kiekvienas sprendimas, mintis, žodis ir veiksmas yra grandinės dalis, kurios pasekmes anksčiau ar vėliau pamatome.
Hermetikai sako: „Kas supranta priežasties ir pasekmės dėsnį, tas pakyla virš jo.“ Tai reiškia, kad suvokęs šią tvarką žmogus gali tapti ne įvykių auka, o jų kūrėju – sąmoningai pasirinkdamas priežastis, kurios ves į norimus rezultatus.
Panašios idėjos kitose tradicijose
Ši mintis nėra vien hermetinė. Budizme ji išreikšta kaip priklausomos kilmės dėsnis (pratītya-samutpāda): niekas neatsiranda iš niekur. Kiekvienas reiškinys kyla dėl kitų reiškinių, ir kai priežastys išnyksta, išnyksta ir pasekmės. Pavyzdžiui, skausmas kyla dėl troškimo, troškimas – dėl nežinojimo, o jei išlaisvini protą nuo šių priežasčių, išnyksta ir kentėjimas. Budistai tiesiog kita kalba sako tą patį: nieko nėra „atsitiktinai“ – viskas kyla iš sąlygų.
Indijos karma taip pat reiškia priežasties ir pasekmės dėsnį, tik moraliniame lygmenyje. Tai nėra likimo bausmė, o tiesiog principas: ką pasėji, tą ir pjausi. Net ir mintys laikomos veiksmais, kurie sukuria energinį atgarsį, grįžtantį vėliau.
Šamanai šį reiškinį suvokia per pasaulio tarpusavio ryšį. Jie tiki, kad viskas – žmogus, akmuo, vėjas, gyvūnas – yra viena didelė sistema. Jei kažkas įvyksta viename taške, tai neišvengiamai sukelia pokyčius kitur. Kai šamanas sako, kad „miškas parodė ženklą“ ar „vėjas atsakė“, tai reiškia ne mistiką, o įsitikinimą, kad pasaulis nuolat reaguoja – niekas neįvyksta be priežasties ir niekas nelieka be atgarsio.
Net moksle idėja panaši: kiekvienas reiškinys turi priežastį. Mechanikoje, termodinamikoje ar biologijoje nėra „atsitiktinių“ pokyčių – tik sudėtingos, ne visada žmogui matomos sąveikos. Tik kvantiniame lygmenyje atsiranda vadinamasis „tikimybiškumas“, tačiau net ten mokslininkai nesako, kad įvykiai vyksta be priežasties – tik kad priežastis nėra pilnai žinoma arba nuspėjama.
Kas iš to?
Hermetinis požiūris kviečia žvelgti į gyvenimą ne kaip į atsitiktinumų virtinę, o kaip į dėsningą grandinę, kurioje kiekvienas veiksmas turi savo atgarsį.
Tai nereiškia, kad viską galima kontroliuoti. Tai reiškia, kad kiekvienas pasirinkimas, kiekviena mintis ar požiūris kuria naujas priežastis, kurios ilgainiui formuoja pasekmes.
Tad kai kitą kartą kažkas nutiks netikėtai – nebereikia sakyti „sutapimas“. Galbūt tai tik tavo ankstesnių minčių, sprendimų ar net aplinkos sąlygų rezultatas, kurio priežasties tiesiog dar nesuvoki.
Hermetikai sakytų: žmogus tampa išmintingas tada, kai nustoja kaltinti sėkmę ar atsitiktinumą – ir pradeda matyti dėsningumą visame kame.