Tegul ugningos ir saldžios kaip medus Tavo meilės galybė atpratina, meldžiu, Viešpatie, mano širdį nuo visko, kas yra po dangumi, kad galėčiau numirti iš meilės Tavo meilei, kuris teikeisi numirti iš meilės mano meilei.
Teologiškai įdomu tai, kad Pranciškus, skirtingai nei kai kurie jo amžininkai, neieškojo aukštosios scholastinės išminties, bet pirmenybę teikė *imitatio Christi* – Kristaus sekimui per radikalų atsidavimą kūniškam vargšdumui ir tarnavimui. Jo maldos yra ne tiek prašymai, kiek kontempliatyvūs dialogai, kuriuose jis siekia tapti gyvu Jėzaus Evangelijos tekstu. Jo meilė Dievui yra ne abstrakti, bet įkūnyta meilė, nukreipta į visą kūriniją, kurią jis vadino „broliais ir seserimis“. Šis ekologinis ir mistinis ryšys su gamta yra unikalus jo teologinio palikimo aspektas.