Ašos dėsnis yra vienas kertinių Zoroastrizmo mokymo principų, kuriuo remiasi visa Zaratustros pasaulėžiūra. Žodis Aša (avestiškai Aša Vahišta, „Geriausioji Tiesa“) reiškia ne tik moralinę tiesą, bet ir visatos tvarką, dvasinę darną bei teisų gyvenimo būdą. Tai dieviškoji tvarka, kuria grindžiama visa kūrinija, ir kartu moralinis kelias, kuriuo žmogus turi eiti, kad gyventų pagal Ahura Mazdos valią.
Aša neatsiejama nuo visko, kas tikra ir teisinga – nuo gamtos ciklų, kosminės harmonijos iki žmogiško teisingumo. Senovės iranėnai manė, kad viskas, kas egzistuoja, išlaiko tvarką tik tol, kol laikosi Ašos dėsnio. Jį sulaužius, pasaulyje įsivyrauja chaosas, vadinamas Druja – melu, netvarka ir tamsa. Zaratustra mokė, kad kiekvienas žmogus kasdien pasirenka, ar remti Ašą, ar Drują – todėl žmogaus moralinis sprendimas tampa kosminės kovos dalimi.
Ašos esmė glūdi ne įstatymuose, o vidinėje tiesos būsenoje. Gyventi pagal Ašą reiškia mąstyti teisingai, kalbėti tiesą ir veikti dorai. Šie trys principai – „geros mintys, geri žodžiai, geri darbai“ – sudaro Zoroastrizmo moralinį pamatą. Jie ne simboliniai, o veikiantys: manoma, kad kiekvienas doras poelgis stiprina pasaulio šviesą, o kiekvienas melas ar smurtas ją silpnina.
Aša ne tik moralinis įstatymas, bet ir kosminis dėsnis, panašus į senovės Indijos dharmą ar senovės Egipto ma’at. Ji užtikrina, kad saulė teka, upės teka teisinga vaga, o siela, gyvendama teisingai, po mirties pasiekia dvasinį atpildą. Todėl Ašos laikymasis reiškia ne vien dorovę, bet ir dalyvavimą pasaulio kūrimo darbe – žmogus tampa Ahura Mazdos bendradarbiu, saugančiu kūrinijos pusiausvyrą.
Zaratustros giesmėse Aša nuolat vadinama šviesos keliu. Ją galima pajusti per vidinę sąžinę – ne išorės taisyklių laikymusi, o širdies tiesumu. Zaratustra kalbėjo, kad tik Ašą pažinęs žmogus gali suprasti Ahura Mazdą, nes tiesa ir Dievas yra vienos prigimties. Tuo Ašos dėsnis pranoksta paprastą moralinį kodeksą: tai dvasinis principas, jungiantis žmogaus protą su kosmoso sandara.
Ašos laikymasis senovėje buvo suvokiamas kaip šventoji pareiga. Kunigai, valdovai ir paprasti žmonės turėjo veikti taip, kad jų žodžiai neprieštarautų tiesai, o darbai negriautų pasaulio pusiausvyros. Todėl Zaratustros mokyme Aša nebuvo vien religinė sąvoka – tai gyvenimo būdas, moralinė orientacija ir pasaulio teisingumo pagrindas.