Tiesos evangelija – vienas garsiausių ir giliausių gnostinių kūrinių, rastų Nag Hamadžio rankraštyne Egipte 1945 m. Originalus pavadinimas koptų kalba – Evangelion tēs Alētheias (Ⲉⲩⲁⲅⲅⲉⲗⲓⲟⲛ ⲧⲏⲥ ⲁⲗⲏⲑⲉⲓⲁⲥ), lotyniškai – Evangelium Veritatis, angliškai – The Gospel of Truth. Kūrinys parašytas graikų kalba II amžiuje po Kristaus, tikėtina, vieno iš Valentino – gnostiko, gyvenusio Romoje apie 140 m. – mokinių.

Nors pavadinimas primena kanonines evangelijas, šis tekstas nėra pasakojimas apie Jėzaus gyvenimą ar stebuklus. Tai mistinis traktatas apie pažinimą (gnosis) – apie tai, kaip žmogus pabunda iš nežinojimo ir atranda savo tikrąją dvasinę kilmę. Evangelijoje sakoma, kad pasaulio kančia kyla iš užmaršties, iš to, jog žmonės pamiršo, iš kur jie atėjo. Kristus čia vaizduojamas ne kaip teismo vykdytojas ar kančios simbolis, o kaip pažadinantis mokytojas, atnešęs pasauliui žinojimą ir atminimą.

Vienas gražiausių šio kūrinio posakių: „Šviesa apšviečia viską, bet pati lieka paslėpta“ (EvVer 3). Tai reiškia, kad dieviškoji Šviesa visada šviečia žmogaus viduje, tačiau tie, kurie žvelgia tik į paviršių, jos nepastebi. Panašiai kaip saulės spindulys, kurį gali matyti tik tas, kas atsigręžia į šviesą, o ne į šešėlį.

Kūrinys išsiskiria poetiniu stiliumi ir filosofine ramybe. Jame beveik nėra dogmos – veikiau tai meditacija apie tiesą, kuri nėra išorinė taisyklė, bet vidinė būsena. Evangelijos kalba primena senovinę giesmę: kartojamos metaforos apie šviesą, tylą, meilę, žodį ir pažinimą.

Dievas čia vadinamas Tėvu, Pilnatve (pleroma), o pasaulis – klaidos vieta, kur siela klajoja, kol ją pasiekia pažinimas. Kristus vadinamas Knyga, kurią Tėvas parašė, arba Žodžiu, kuris atskleidžia slėpinį. Per Jį žmogus sužino, kad nėra svetimas Dievui, bet yra Jo dalis.

Tiesos evangelijoje ryškus gnostinis priešpriešinimas tarp pažinimo ir užmaršties, šviesos ir šešėlio, meilės ir baimės. Pasaulis atsirado dėl klaidos – nežinojimo, o išgelbėjimas įvyksta per žinojimą. Tačiau šis pažinimas nėra intelektualus, o dvasinis: tai atpažinimas, kad Dievas yra mumyse.

Šis tekstas turėjo didelę įtaką vėlesnei mistinei ir filosofinei tradicijai. Jame Kristus ne tiek moko moralės, kiek grąžina žmogų į atmintį – į suvokimą, kad tikrasis gyvenimas slypi ne išorėje, o vidinėje tyloje, kur šviesa visada šviečia, nors lieka nematoma.

Tiesos evangelija

parengė Mark M. Mattison

Šis vertimas paremtas „Codex I, 3“ Nag Hamadžio koptišku tekstu.

Ženklai:
16 Puslapio numeris
[ ] Spraga tekste
( ) Redaktoriaus intarpas

Prologas

(16) Tiesos Evangelija yra džiaugsmas tiems, kurie gavo malonę iš Tiesos Tėvo, kad pažintų jį per Žodžio galią, atėjusią iš pilnatvės – to, kuris yra Tėvo mintyje ir prote. Jį vadina „Išganytoju“. Tai vardas darbo, kurį jis atliks, kad atpirktų tuos, kurie tapo (17) nežinantys Tėvo. O terminas „Evangelija“ yra vilties apreiškimas, atradimas tiems, kurie jo ieško.

Paklydimas ir užmarštis

Kadangi visi ieškojo to, iš kurio kilo – visi buvo jame, nesuprantamame, nesuvokiamame, kuris yra anapus bet kokios minties – (ir) kadangi Tėvo nežinojimas sukėlė kančią ir siaubą, ir kančia sutirštėjo kaip rūkas, kad niekas negalėtų matyti – Paklydimas sustiprėjo. Jis veltui dirbo su savo materija, nepažindamas Tiesos.

Tai įvyko klaidinančiu būdu, kai jis (Paklydimas) su galia, grožyje, paruošė pakaitalą Tiesai. Tai nebuvo žeminama nesuprantamam, nesuvokiamam, nes kančia, užmarštis ir apgaulės klystkelis buvo kaip niekas, tuo tarpu Tiesa yra įtvirtinta, nekintanti, nesudrumsta, anapus grožio. Todėl nepaisykite Paklydimo, nes jis neturi šaknies.

Tai įvyko rūke dėl Tėvo. Tai vyksta (dabar), nes jis (Paklydimas) ruošia darbus užmarštyje ir siaube, kad jais jis (Paklydimas) patrauktų tuos, kurie yra viduryje, ir juos įkalintų.

Paklydimo užmarštis nebuvo atskleista; tai nebuvo (18) [mintis] iš Tėvo. Užmarštis neatsirado iš Tėvo, nors ji atsirado dėl jo. Tai, kas atsiranda jame, yra pažinimas, kuris buvo atskleistas, kad užmarštis ištirptų ir Tėvas būtų pažintas. Užmarštis atsirado, nes Tėvas buvo nežinomas, todėl kai Tėvas bus pažintas, užmaršties daugiau nebebus.

Evangelija

Tai yra Evangelija to, kurio jie ieško, atskleista tiems, kurie yra tobuli per Tėvo gailestingumą, paslėptą paslaptį. Per ją (Evangeliją) Jėzus Kristus apšvietė tuos, kurie buvo tamsoje dėl užmaršties. Jis apšvietė juos; jis parodė jiems Kelią, ir tas Kelias yra Tiesa, kurios jis juos mokė.

Dėl to Paklydimas supyko. Jis persekiojo jį. Jis jautė grėsmę iš jo ir buvo paverstas nieku. Jie prikalė jį (Jėzų) prie medžio, ir jis tapo Tėvo pažinimo vaisiumi. Tačiau jis (vaisius) nesukėlė sunaikinimo, kai buvo valgomas, bet tie, kurie jį valgė, gavo džiaugsmą atradime. Jis atrado juos savyje, ir jie atrado jį savyje.

Kalbant apie nesuprantamąjį, nesuvokiamąjį – Tėvą, tobuląjį, kuris viską sukūrė – visi yra jame, ir visiems jo reikia. Nors jis laikė jų tobulumą savyje, kurio neatidavė visiems, Tėvas nebuvo pavydus. Iš tiesų, koks pavydas gali būti tarp jo ir jo narių? (19) Nes jei taip karta [būtų gavusi tobulumą,] jie nebūtų galėję ateiti […] Tėvą. Jis laiko jų tobulumą savyje, duodamas jį jiems, kad grįžtų pas jį su vieningu pažinimu tobulybėje. Jis yra tas, kuris viską sukūrė, ir visi yra jame, ir visiems jo reikia.

Kaip tas, kuris nežinomas, jis nori būti pažintas ir mylimas – nes ko visiems reikėjo, jei ne Tėvo pažinimo?

Jis tapo vedliu, ramiu ir neskubriu. Jis atėjo ir kalbėjo Žodį kaip mokytojas mokymosi vietose. Tie, kurie manėsi esą išmintingi, atėjo pas jį, kad jį išbandytų, bet jis suglumino juos, nes jie buvo tušti. Jie nekentė jo, nes nebuvo išmintingi Tiesoje. Po jų visų atėjo ir visi maži vaikai; jų yra Tėvo pažinimas. Kai jie sustiprėjo, jie gavo mokymą apie Tėvo išraiškas. Jie pažino ir buvo pažinti; jie gavo šlovę ir atidavė šlovę. Jų širdyse buvo atskleista gyva Gyvųjų Knyga, kuri buvo parašyta mintyje ir prote (20) [Tėvo], ir prieš visko [įkūrimą] jo nesuvokiamybėje. Šią (knygą) neįmanoma paimti, nes ji leidžia tą, kuris ją paima, nužudyti. Niekas negalėjo būti atskleistas tarp tų, kuriems buvo patikėtas išganymas, nebent būtų pasirodžiusi knyga. Dėl to gailestingasis ir ištikimasis Jėzus kantriai kentėjo, kol paėmė tą knygą, nes žino, kad jo mirtis yra gyvenimas daugeliui.

Kol testamentas dar neatplėštas, mirusio namų šeimininko turtas yra paslėptas; taip ir visi buvo paslėpti, kol visų Tėvas buvo neregimas. Jie buvo iš jo, iš kurio kyla kiekviena sritis. Dėl to:

Jėzus buvo atskleistas,
apsivilko ta knyga,
buvo prikaltas prie medžio,
ir paskelbė Tėvo įsaką ant kryžiaus.

O, koks didis mokymas!

Nusileisdamas į mirtį,
jis apsivilko amžinuoju gyvenimu,
nusirengė gendančius skudurus,
ir apsivilko negendamumu,
kurio niekas negali iš jo atimti.

Kai jis įžengė į tuščias siaubo sritis, jis praėjo pro tuos, kurie buvo išrengti užmaršties, būdamas pažinimas ir tobulumas, skelbdamas dalykus, kurie yra širdyje (21) […] mokyti tuos, kurie [gaus mokymą].

Gyvųjų knyga

Dabar tie, kurie gaus mokymą, [yra] gyvieji, įrašyti Gyvųjų Knygoje. Jie gauna mokymą apie save, ir gauna jį iš Tėvo, grįždami pas jį vėl.

Kadangi visų tobulumas yra Tėve, būtina visiems pakilti pas jį. Tada, jei kas nors turi pažinimą, jie gauna tai, kas jiems priklauso, ir jis traukia juos prie savęs, nes tas, kuris nežino, yra nepritekliuje. Ir tai didelis nepriteklius, nes jiems trūksta to, kas juos padarytų tobulus. Kadangi visų tobulumas yra Tėve, būtina visiems pakilti pas jį, ir kiekvienam gauti tai, kas jiems priklauso. Jis įrašė šiuos dalykus iš anksto, paruošęs juos duoti tiems, kurie išėjo iš jo.

Tie, kurių vardus jis žinojo iš anksto, buvo pašaukti pabaigoje, tad tas, kuris turi pažinimą, yra tas, kurio vardą Tėvas pašaukė, nes tie, kurių vardas nebuvo ištartas, yra nežinantys. Iš tiesų, kaip kas nors gali girdėti, jei jų vardas nebuvo pašauktas? Nes tas, kuris nežino iki galo, yra užmaršties paklydimas, ir jie ištirps kartu su juo. Kitaip kodėl šie nelaimingieji neturi (22) vardo? Kodėl jie neturi balso?

Tad jei kas nors turi pažinimą, jie yra iš aukštybių. Jei jie pašaukiami, jie girdi, atsako ir atsigręžia į tą, kuris juos šaukia. Ir jie kyla pas jį, ir žino, kaip yra pašaukti. Turėdami pažinimą, jie vykdo valią to, kuris juos pašaukė, jie nori jam patikti ir randa poilsį. Kiekvieno vardas tampa jų pačių. Tas, kuris turi tokį pažinimą, žino, iš kur atėjo ir kur eina. Jie žino kaip tas, kuris, buvęs girtas, atsigauna nuo girtumo ir, sugrįžęs į save, atstato tai, kas jam priklauso.

Jis sugrąžino daugelį iš Paklydimo. Jis ėjo prieš juos į sritis, iš kurių jie buvo pasitraukę. Jie priėmė Paklydimą dėl gylio to, kuris apgaubia kiekvieną sritį, nors niekas jo neapgaubia. Didis stebuklas, kad jie buvo Tėve, jo nepažindami, ir kad jie galėjo išeiti patys, nes negalėjo suvokti ir pažinti to, kuriame buvo. Jis atskleidė savo valią kaip pažinimą harmonijoje su viskuo, kas iš jo emanavo (kilo).

Tai gyvosios knygos pažinimas, kurį jis atskleidė (23) kartoms pabaigoje, raidės iš jo, atskleidžiančios, kad jos nėra balsės ar priebalsės, kad kas nors galėtų jas perskaityti ir manyti, jog jos beprasmės, bet jos yra Tiesos raidės – jos kalba ir pažįsta save. Kiekviena raidė yra tobula mintis, kaip knyga, kuri yra tobula, nes tai raidės, parašytos Vienybės, Tėvui jas parašius, kad kartos, per jo raides, galėtų pažinti Tėvą.

Sugrįžimas į Vienybę

Jo Išmintis mąsto apie Žodį,
jo mokymas taria jį,
jo pažinimas atskleidė jį,
jo kantrybė yra karūna jam,
jo džiaugsmas yra harmonijoje su juo,
jo šlovė išaukštino jį,
jo atvaizdas atskleidė jį,
jo poilsis priėmė jį,
jo meilė sukūrė kūną aplink jį,
jo tikėjimas apkabino jį.

Tokiu būdu Tėvo Žodis išeina į visus, kaip vaisius (24) [jo] širdies ir jo valios išraiška. Bet jis palaiko visus. Jis išsirenka juos ir taip pat priima visų išraišką, apvalydamas juos, grąžindamas juos Tėvui ir Motinai, Jėzui begalinio saldumo.

Tėvas atskleidžia savo prieglobstį, ir jo prieglobstis yra Šventoji Dvasia. Jis atskleidžia tai, kas paslėpta jame; tai, kas paslėpta jame, yra jo Sūnus – kad per Tėvo gailestingumą kartos galėtų jį pažinti ir liautis vargusios ieškodamos Tėvo, ilsėdamosi jame ir žinodamos, kad tai yra poilsis. Jis užpildė trūkumą ir ištirpdė jo regimybę – jo regimybė yra pasaulis, kuriame jis tarnavo, nes kur yra pavydas ir nesantaika, ten yra trūkumas, bet kur yra Vienybė, ten yra tobulumas. Kadangi trūkumas atsirado dėl to, kad Tėvas nebuvo žinomas, kai Tėvas tampa žinomas, nuo tada trūkumo daugiau nebebus. Kaip kieno nors nežinojimas ištirpsta, kai jie įgyja žinojimą, ir kaip tamsa ištirpsta pasirodžius šviesai, (25) taip ir trūkumas ištirpsta tobulume. Taigi regimybė atskleidžiama nuo tada, bet ji ištirps Vienybės harmonijoje.

Kol kas jų darbai guli išsklaidyti. Laikui bėgant, Vienybė užbaigs sritis. Vienybėje kiekvienas atgaus save, ir pažinime jie apvalys save nuo daugybės į Vienybę, suvartodami materiją savyje kaip ugnis, ir tamsą šviesa, mirtį gyvenimu. Jei iš tiesų šie dalykai įvyko kiekvienam iš mūsų, tada mums dera galvoti apie visus, kad šie namai būtų šventi ir tylūs Vienybei.

Palyginimas apie ąsočius

Tai panašu į kai kuriuos, kurie paliko savo namus, turėdami ąsočių, kurie vietomis nebuvo geri. Jie juos sudaužė, bet namų šeimininkas nepatiria jokio nuostolio. Vietoj to jis džiaugiasi, nes blogų ąsočių vietoje yra pilni ir tobuli. Nes tai yra (26) teismas, atėjęs iš aukštybių; jis teisė visus. Tai ištrauktas dviašmenis kalavijas, kertantis į abi puses. Žodis, kuris yra širdyse tų, kurie jį taria, pasirodė. Tai ne tik garsas, bet jis įsikūnijo (tapo kūnu).

Kilo didelis sąmyšis tarp ąsočių, nes vieni buvo tušti, kiti pilni; vieni aprūpinti, kiti išpilti; vieni apvalyti, kiti sudaužyti. Visos sritys buvo sukrėstos ir sutrikdytos, nes neturėjo tvarkos ar stabilumo. Paklydimas nerimavo. Jis nežinojo, ką daryti; jis sielvartavo, gedėjo ir žalojo save, nes nieko nežinojo. Pažinimas, kuris yra jo (Paklydimo) sunaikinimas, priartėjo prie jo (Paklydimo) ir viso to, kas iš jo emanavo. Paklydimas yra tuščias, jame nieko nėra.

Tiesa atėjo į jų tarpą, ir visa, kas emanavo, ją pažino. Jie pasveikino Tėvą Tiesoje su tobula galia, kuri jungia juos su Tėvu. Tiesa yra Tėvo burna; Šventoji Dvasia yra jo liežuvis. Visi, kurie myli Tiesą ir yra sujungti su (27) Tiesa, yra sujungti su Tėvo burna. Per jo liežuvį jie gaus Šventąją Dvasią. Tai Tėvo apreiškimas ir jo pasireiškimas savo kartoms. Jis atskleidė tai, kas jame buvo paslėpta; jis tai paaiškino, nes kas ką nors turi, jei ne vienas Tėvas?

Atsiradimas

Kiekviena sritis emanuota iš jo. Jos žino, kad išėjo iš jo kaip vaikai, kilę iš to, kuris yra visiškai subrendęs. Jos žinojo, kad dar negavo formos ar vardo. Tėvas pagimdo kiekvieną. Tada, kai jos gauna formą iš jo pažinimo, nors iš tikrųjų yra jame, jos jo nepažįsta. Bet Tėvas yra tobulas, žinodamas kiekvieną sritį, kuri yra jame. Jei jis nori, jis atskleidžia ką nori, suteikdamas jiems formą ir vardą. Jis duoda jiems vardą ir padaro, kad atsirastų tie, kurie prieš atsirandant nežinojo to, kuris juos sukūrė.

Aš nesakau, kad tie, kurie dar neatsirado, yra niekas, bet jie egzistuoja (28) tame, kuris norės, kad jie atsirastų, kai jis panorės, tarsi vėlesniu laiku. Prieš viskam atsiskleidžiant, jis žino, ką sukurs. Bet vaisius, kurio jis dar neatskleidė, dar nieko nežino ir nieko nedaro. Be to, kiekviena sritis, kuri pati yra Tėve, yra iš to, kuris egzistuoja, kuris įtvirtina jas iš to, kas neegzistuoja. Nes tie, kurie neturi šaknies, neturi ir vaisių. Jie galvoja sau: „Aš atsiradau“, bet jie patys ištirps. Dėl to tie, kurie visiškai neegzistavo, neegzistuos.

Palyginimas apie košmarus

Ką gi jis norėjo, kad jie apie save galvotų? Jis norėjo, kad jie galvotų: „Aš atsiradau kaip šešėliai ir nakties šmėklos.“ Kai šviesa apšviečia siaubą, kurį jie patyrė, jie žino, kad tai niekas. Tokiu būdu jie nežinojo Tėvo, kurio (29) nematė. Kadangi tai buvo siaubas, sąmyšis, nestabilumas, abejonė ir susiskaldymas, daugybė iliuzijų veikė tarp jų ir tuščias nežinojimas, tarsi jie būtų giliai įmigę ir atsidūrę košmaruose. Arba jie bėga kažkur, arba negali pabėgti nuo ko nors; arba jie kovoja, arba yra mušami; arba nukrito iš aukštybių, arba skrenda oru be sparnų. Kartais taip pat atrodo, kad kas nors juos žudo, nors niekas jų nesiveja; arba jie patys žudo aplinkinius, aplieti jų krauju. Kol tie, kurie patiria visus šiuos košmarus, negali pabusti, jie nieko nemato, nes šie dalykai yra niekas.

Taip yra su tais, kurie nusimetė nežinojimą kaip miegą. Jie nelaiko to niekuo, nei laiko jo (30) kitų darbų tikrais, bet palieka juos kaip sapną naktyje. Jie vertina Tėvo pažinimą taip, kaip vertina šviesą. Nežinantys elgėsi taip, lyg miegotų; tie, kurie atėjo į pažinimą, elgėsi taip, lyg būtų pabudę. Gera tam, kuris grįžta ir pabunda! Palaimintas tas, kuris atvėrė akis tiems, kurie nemato! Šventoji Dvasia skubėjo paskui juos, kad juos atgaivintų. Padavusi ranką tam, kuris gulėjo ant žemės, ji pastatė juos ant kojų, nes jie dar nebuvo atsikėlę. Ji davė jiems Tėvo pažinimą ir Sūnaus apreiškimą, nes kai jie jį pamatė ir išgirdo, jis leido jiems paragauti jo ir suvokti mylimąjį Sūnų.

Sūnaus apreiškimas

Kai jis buvo atskleistas, jis mokė juos apie Tėvą, nesuprantamąjį, ir įkvėpė jiems tai, kas yra mintyje, vykdydamas jo valią. Kai daugelis gavo šviesą, jie atsigręžė (31) į jį. Mat materialieji buvo svetimi, nematė jo formos ir jo nepažino. Nes jis atėjo kūniška forma, ir niekas negalėjo užstoti jam kelio, nes negendamumas negali būti sugautas. Be to, jis kalbėjo naujus dalykus, kalbėdamas apie tai, kas yra Tėvo širdyje, ir išvedė tobulą Žodį. Kai šviesa prabilo per jo burną ir savo balsu pagimdė gyvybę, jis davė jiems mintį, išmintį, gailestingumą, išganymą ir galios Dvasią iš Tėvo begalybės ir saldumo. Jis nutraukė bausmes ir kankinimus, nes jie klaidino į Paklydimą ir vergiją tuos, kuriems reikėjo gailestingumo. Jis ištirpdė ir suglumino juos pažinimu. Jis tapo:

keliu tiems, kurie buvo paklaidinti,
pažinimu tiems, kurie buvo nežinantys,
atradimu tiems, kurie ieškojo,
stiprybe tiems, kurie svyravo, ir
tyrumu tiems, kurie buvo netyri.

Palyginimas apie avis

Jis yra ganytojas, kuris paliko devyniasdešimt (32) devynias avis, kurios nebuvo paklydusios. Jis nuėjo ir ieškojo tos vienos, kuri buvo paklydusi. Jis džiaugėsi radęs ją, nes devyniasdešimt devyni yra skaičius, rodomas kairiąja ranka. Tačiau kai randama viena, skaitinė suma persikelia į dešinę ranką. Tokiu būdu tai, kam reikia vieno – tai yra visa dešinė ranka – pritraukia tai, ko jai reikia, paima iš kairės rankos ir perkelia į dešinę, tad skaičius tampa šimtas. Tai šių skaičių garso simbolis; tai yra Tėvas.

Net ir per šabą jis dirbo dėl avies, kurią rado įkritusią į duobę. Jis išgelbėjo avies gyvybę, iškėlęs ją iš duobės, kad žinotumėte savo širdyse – jūs esate širdies pažinimo vaikai – kas yra šabas, per kurį nedera išganymui būti neveikliam, kad galėtumėte kalbėti apie dieną, kuri yra aukštybėse, kuri neturi nakties, ir apie šviesą, kuri nenusileidžia, nes ji tobula. Kalbėkite tad iš širdies, nes jūs esate tobula diena, ir šviesa, kuri nesibaigia, gyvena jumyse. Kalbėkite apie Tiesą su tais, kurie jos ieško, ir apie pažinimą su tais, kurie nusidėjo savo Paklydime.

Tėvo valios vykdymas

(33) Sustiprinkite kojas tų, kurie suklumpa, ir ištieskite ranką tiems, kurie serga. Pamaitinkite tuos, kurie alksta, ir suteikite poilsį tiems, kurie nuvargę. Pakelkite tuos, kurie nori atsikelti, ir pažadinkite tuos, kurie miega, nes jūs esate supratimas, kuris ištrauktas iš makščių. Jei stiprybė tokia, ji tampa stipresnė.

Rūpinkitės savimi. Nesirūpinkite kitais dalykais, kuriuos atmetėte nuo savęs. Negrįžkite valgyti savo vėmalų. Nebūkite ėdami kirmėlių, nes jau nusipurtėte tai. Netapkite buveine velniui, nes jau pavertėte jį nieku. Nestiprinkite savo kliūčių, kurios griūva, tarytum būtumėte atrama. Nes neteisėtasis yra niekas, su juo elgiamasi griežčiau nei su teisiuoju, darančiu savo darbus tarp kitų.

Vykdykite tad Tėvo valią, nes esate iš jo. Nes Tėvas saldus, ir gėris yra jo valioje. Jis žino, kas jūsų, kad rastumėte poilsį juose. Nes iš vaisių jie pažįsta tai, kas jūsų, nes Tėvo vaikai (34) yra jo kvapas, kadangi jie yra iš jo išraiškos malonės. Dėl to Tėvas myli savo kvapą ir atskleidžia jį kiekvienoje vietoje. Ir kai jis susimaišo su materija, jis atiduoda savo kvapą šviesai, ir ramybėje priverčia jį pakilti virš kiekvienos formos ir kiekvieno garso. Nes ne ausys užuodžia kvapą, bet Dvasia užuodžia, ir traukia kvapą į save, ir panyra į Tėvo kvapą. Jis priglaudžia jį, tada, ir nuneša į vietą, iš kurios jis atėjo, iš pirmojo kvapo, kuris atšalo. Tai kažkas siela apdovanotame paklydime, kaip šaltas vanduo, susigėręs į purią žemę. Tie, kurie mato, mano, kad tai tik žemė. Vėliau tai vėl ištirpsta. Jei dvelksmas jį patraukia, jis sušyla. Taigi kvapai, kurie šalti, yra iš atsiskyrimo. Dėl to atėjo tikėjimas. Jis ištirpdė atsiskyrimą ir atnešė pilnatvę, kuri šilta meile, kad šaltis nebegrįžtų, bet veikiau vieninga tobulumo mintis.

Atstatymas to, ko reikėjo

Tai Evangelijos Žodis apie pilnatvės atradimą, kuris ateina tiems, kurie laukia (35) išganymo, ateinančio iš aukštybių. Viltis, kurios jie laukia, laukia tų, kurių atvaizdas yra šviesa be jokio šešėlio. Jei tuo metu ateina pilnatvė, materijos poreikis neateina per Tėvo begalybę, kuris ateina duoti laiko poreikiui – nors niekas negali sakyti, kad negendantysis ateis taip. Bet Tėvo gylis padaugėjo, ir Paklydimo mintis neegzistavo su juo. Tai kažkas, kas nupuolė, kas lengvai pastatoma tiesiai atradus tą, kuris turi ateiti į tai, ką sugrąžins, nes sugrįžimas vadinamas „atgaila“.

Dėl to negendamumas iškvėpė. Jis sekė paskui tą, kuris nusidėjo, kad jie galėtų ilsėtis, nes atleidimas yra tai, kas lieka šviesai esant nepritekliuje, pilnatvės Žodis. Nes gydytojas skuba į vietą, kur yra liga, nes tai jis (ar ji) nori daryti. Tas, kuriam trūksta, neslepia to, nes vienas (gydytojas) turi tai, ko jiems reikia. Tokiu būdu pilnatvė, kuri neturi poreikio, bet užpildo poreikį, yra tai, ką jis (36) suteikė iš savęs, kad užpildytų tai, ko reikia, kad jie gautų malonę; nes kai jiems trūko, jie neturėjo malonės. Dėl to sumažėjimas įvyko ten, kur nėra malonės. Kai tai, kas buvo sumažėję, buvo atstatyta, tai, ko jiems reikėjo, buvo atskleista kaip pilnatvė. Tai Tiesos šviesos atradimas, kuris juos apšvietė, nes ji nesikeičia.

Dėl to jie kalbėjo apie Kristų savo tarpe: „Ieškokite, ir tie, kurie buvo sutrikę, gaus sugrįžimą – ir jis pateps juos tepalu.“ Tepalas yra Tėvo gailestingumas, kuris pasigailės jų. Bet tie, kuriuos jis patepė, yra tie, kurie buvo ištobulinti, nes pilni ąsočiai yra tie, kurie patepami. Bet kai vieno patepimas ištirpsta, jis ištuštėja, ir poreikio priežastis yra vieta, kur teka tepalas, nes dvelksmas ir jo galia jį traukia. Bet nuo to, kuris neturi poreikio, joks antspaudas nenuimamas, nei kas nors ištuštinama, bet tai, ko reikia, vėl pripildoma Tėvo, kuris yra tobulas.

Tėvo rojus

Jis geras. Jis pažįsta savo augalus, nes pasodino juos savo rojuje. Dabar jo rojus yra poilsio vieta. Tai (37) yra tobulumas Tėvo mintyje, ir tai yra jo meditacijos žodžiai. Kiekvienas jo žodis yra jo vienos valios darbas jo Žodžio apreiškime. Kai jie dar buvo jo minties gelmėse, Žodis – kuris pirmasis išėjo – atskleidė juos kartu su protu, kuris taria vieną Žodį tyloje malonėje. Jis buvo pavadintas „Mintimi“, nes jie buvo joje prieš atskleidžiant. Įvyko taip, kad jis pirmasis išėjo tuo metu, kai tai patiko tam, kuris to norėjo. Dabar Tėvas ilsisi savo valioje ir ja džiaugiasi.

Niekas nevyksta be jo, nei kas nors vyksta be Tėvo valios, bet jo valia nesuvokiama. Jo pėdsakas yra valia, ir niekas negali jo pažinti, nei jis egzistuoja žmonėms tyrinėti, kad galėtų jį suvokti, bet kai jis nori, tai, ko jis nori, yra tai – net jei vaizdas jiems niekaip nepatinka prieš Dievą – Tėvo valia, nes jis žino jų visų pradžią ir jų pabaigą, nes pabaigoje jis pasveikins juos tiesiogiai. Dabar pabaiga yra gauti pažinimą apie tą, kuris paslėptas; tai Tėvas, (38) iš kurio atėjo pradžia, ir pas kurį sugrįš visi, kurie iš jo išėjo. Jie buvo atskleisti jo vardo šlovei ir džiaugsmui.

Tėvo vardas

Dabar Tėvo vardas yra Sūnus. Jis yra tas, kuris pirmasis davė vardą tam, kuris išeina iš jo, kuris buvo jis pats, ir jis pagimdė jį kaip Sūnų. Jis davė jam savo vardą, kuris priklausė jam. Jis yra tas, kuriam priklauso viskas aplink Tėvą. Vardas ir Sūnus yra jo. Jį įmanoma pamatyti; tačiau vardas yra neregimas, nes jis vienas yra neregimojo paslaptis, kuri ateina į ausis, kurios visiškai pripildytos juo nuo jo. Iš tiesų Tėvo vardas nėra tariamas, bet jis atskleidžiamas per Sūnų.

Tokiu būdu vardas yra didis. Kas gi galės ištarti vardą jam, didįjį vardą, išskyrus jį vieną, kuriam priklauso vardas, ir vardo vaikus, tuos, kuriuose Tėvo vardas ilsisi, ir kurie patys, savo ruožtu, ilsisi jo varde? Kadangi Tėvas yra negimęs, tik jis vienas pagimdė jį sau kaip vardą, prieš sukurdamas kartas, kad Tėvo vardas būtų virš jų galvos kaip Viešpats, kas yra (39) tikrasis vardas, patvirtintas jo įsakyme tobuloje galioje. Nes vardas nėra iš žodžių ir pavadinimų; vardas veikiau yra neregimas.

Jis davė vardą jam vienam. Jis vienas mato jį, jis vienas turi galią duoti jam vardą, nes kas neegzistuoja, neturi vardo. Juk kokį vardą jie duos tam, kas neegzistuoja? Bet tas, kuris egzistuoja, egzistuoja ir su savo vardu, ir jis vienas jį žino, ir jis davė vardą jam vienam. Tai Tėvas; jo vardas yra Sūnus. Jis neslėpė jo viduje, bet jis egzistavo. Sūnus vienas davė vardą. Vardas priklauso Tėvui, nes Tėvo vardas yra mylimasis Sūnus. Kur, iš tiesų, jis rastų vardą, jei ne iš Tėvo?

Bet be abejonės vienas paklaus savo artimo: „Kas gi duos vardą tam, kuris egzistavo prieš juos, tarytum (40) palikuonys negautų vardo iš tų, kurie juos pagimdė?“ Pirmiausia mums dera apsvarstyti, kas yra vardas. Tai tikrasis vardas, vardas iš Tėvo, nes tai tikrinis vardas. Taigi jis negavo vardo paskolintai, kaip kiti, pagal formą, kurioje kiekvienas bus sukurtas. Tai yra tikrinis vardas. Nėra nieko kito, kas jam jį davė. Bet jis neįvardijamas, neapsakomas, iki to laiko, kai tas, kuris tobulas, prabilo apie jį vieną. Ir tai jis turi galią tarti jo vardą ir jį matyti.

Taigi kai jam patiko, kad jo mylimas vardas būtų jo Sūnus, ir jis davė vardą tam, kuris išėjo iš gelmės, jis atskleidė savo paslaptis, žinodamas, kad Tėvas yra be blogio. Dėl to jis išvedė jį, kad jis kalbėtų apie vietą ir savo poilsio vietą, iš kurios atėjo, (41) ir kad pašlovintų pilnatvę, savo vardo didybę ir Tėvo saldumą.

Poilsio vieta

Kiekvienas kalbės apie vietą, iš kurios atėjo, ir skubės grįžti atgal į vietą, kur gavo savo atstatymą, kad gautų iš vietos, kurioje buvo, gaudamas skonį iš tos vietos ir gaudamas maitinimą, gaudamas augimą.

Ir jų poilsio vieta yra jų pilnatvė. Visi, kurie emanavo iš Tėvo, yra pilnatvės, ir visų, kurie emanavo iš jo, šaknys yra tame, kuris privertė juos visus augti. Jis davė jiems jų likimus. Tada kiekvienas buvo atskleistas, kad per savo paties mintį […] vietai, į kurią siunčia savo mintį, yra jų šaknis, kuri pakelia juos per visas aukštybes, iki Tėvo. Jie apkabina jo galvą, kuri jiems yra poilsis, ir jie yra suimti, artėdami prie jo, tarytum sakytų, kad jie priima jo išraišką per bučinius. Bet jie neatskleidžiami (42) tokiu būdu, nes jie nei patys aukštinosi, nei troško Tėvo šlovės, nei galvojo apie jį kaip apie menką, griežtą ar rūstų; bet jis be blogio, nesudrumstas ir saldus. Jis žino kiekvieną sritį prieš joms atsirandant, ir jam nereikia būti mokomam.

Toks yra kelias tų, kurie turi dalį neišmatuojamos didybės iš aukštybių, laukdami vienintelio tobulo, kuris jiems yra Motina. Ir jie nenusileidžia į Hadą, neturi pavydo ar dejavimo, nei mirties savyje, bet ilsisi tame, kuris ilsisi, nesistengdami ir nesisukiodami ieškodami Tiesos. Bet jie patys yra Tiesa, ir Tėvas yra juose, ir jie Tėve, būdami tobuli. Jie neatskirti nuo tikrai gerojo. Jiems nieko nereikia, bet jie ilsisi, atgaivinti Dvasioje. Ir jie klausys savo šaknies. Jie atsidės tiems dalykams, kuriuos ras savo šaknyje, ir nepatirs nuostolio savo sielai. Tai palaimintųjų vieta; tai jų vieta.

Pabaiga

O dėl kitų, tegu jie žino ten, kur yra, kad nedera (43) man, atėjusiam į poilsio vietą, sakyti nieko kito, bet aš būsiu joje ir nuolat atsidėsiu visų Tėvui ir tikriesiems broliams (ir seserims), tiems, ant kurių išlieta Tėvo meilė ir kurių tarpe nėra trūkumo. Jie yra tie, kurie atskleisti Tiesoje; jie egzistuoja tikrame amžinajame gyvenime ir kalba apie šviesą, kuri tobula ir pilna Tėvo sėklos, ir kuri yra jo širdyje ir pilnatvėje. Jo Dvasia džiaugiasi joje ir šlovina tą, kuriame egzistavo, nes jis geras. Ir jo vaikai tobuli ir verti jo vardo, nes jis Tėvas. Tokius vaikus jis myli.

Pastabos apie vertimą

17 psl.: „Tai įvyko klaidinančiu būdu“. Plg. Jörgen Magnusson, Rethinking the Gospel of Truth: A Study of Its Eastern Valentinian Setting (Uppsala University), 2006, p. 77, priešingai nei dauguma vertėjų, kurie linkę naudoti „kūrinija“ ar „forma“ žodžiui plasma vietoje „klaidinti“. Kendrick Grobel verčia „Ji dirbo prie suformuotos figūros“ knygoje The Gospel of Truth: A Valentinian Meditation on the Gospel (Abingdon Press), 1960, p. 33 (bet plg. p. 34); Attridge ir MacRae verčia „ji ėmėsi kūrinijos“ James M. Robinson, red., The Coptic Gnostic Library: A Complete Edition of the Nag Hammadi Codices, Volume I (Brill), 2000, p. 83 (bet plg. pastabą jų komentaruose vėliau tome, 45 psl.); Marvin Meyer verčia „ji prisiėmė suformuotą figūrą“ knygoje The Nag Hammadi Scriptures (HarperOne), 2007, p. 36; Celene Lillie verčia „Ji … tapo suformuota forma“ knygoje Hal Taussig, red., A New New Testament (Houghton Mifflin Harcourt), 2013, p. 230; ir Bentley Layton verčia „ji apsigyveno sumodeliuotoje formoje“ knygoje The Gnostic Scriptures (Doubleday), 1987, p. 253. Įvardis frazėje yra moteriškosios giminės (kuris gali nurodyti į „Paklydimą“, kuris koptų kalboje yra moteriškosios giminės), bet taip pat gali būti verčiamas kaip „tai/jis“, nes koptų kalba neturi bevardės giminės. „apgaulės klystkelis“. Taip pat sekant Magnussonu (op. cit., p. 94); plg. Grobel, „apgaulinga figūra“ (op. cit., p. 44); Attridge ir MacRae, „apgaulės kūrinys“ (op. cit., p. 83); Meyer, „klaidinanti figūra“ (op. cit., p. 36); Lillie, „suformuotos formos yra melas“ (op. cit., p. 230); Layton, „sumodeliuota apgaulės forma“ (op. cit., p. 253). „nepaisykite“. Grobel verčia „žiūrėkite su panieka“ (op. cit., p. 46); Attridge ir MacRae (op. cit., p. 83), Meyer (op. cit., p. 36) ir Layton (op. cit., p. 253) verčia „niekinkite“; bet plg. Lillie, op. cit., p. 230, ir Magnusson, op. cit., p. 78, 79.

18 psl.: „mintis“. Rekonstrukcija priklauso Magnussonui, op. cit., p. 81. „Tai yra Evangelija to, kurio jie ieško … Kelias yra Tiesa, kurios jis juos mokė.“ Pagrįsta asmeniniu susirašinėjimu su Lance Jenott 2017 m. lapkričio 15 d.

19 psl.: „Tėvo išraiškos“. Pažodžiui „Tėvo veido formos“.

20 psl.: „kuriems buvo patikėtas“. Grobel (op. cit., p. 62), Meyer (op. cit., p. 38) ir Layton (op. cit., p. 255) verčia „tie, kurie tikėjo“; Attridge ir MacRae verčia „tie, kurie patikėjo“ (op. cit., p. 87); Lillie verčia „tie, kurie pasitiki“ (op. cit., p. 231); bet plg. Magnusson, op. cit., p. 137, 138.

21 psl.: „klystkelis“. Grobel verčia „figūra“ (op. cit., p. 74); Attridge ir MacRae (op. cit., p. 89) bei Meyer (op. cit., p. 35) verčia „kūrinys“; Lillie verčia „kūriniai“ (op. cit., p. 231); Layton verčia „sumodeliuota forma“ (op. cit., p. 256); bet plg. Magnusson, op. cit., p. 100.

22 psl.: „Jis atskleidė savo valią kaip pažinimą harmonijoje su viskuo, kas iš jo emanavo“. Aiškumo dėlei šis vertimas vadovaujasi Lillie, praleidžiant ankstesnę frazę, kuri sukuria loginį nenuoseklumą: „Jei jo valia nebūtų išėjusi iš jo“. Atrodo, kad autorius pakeitė kryptį sakinio viduryje arba perrašinėtojas, kopijavęs šį tekstą, padarė klaidą.

23, 34 ir 41 psl.: „išraiška“. Pažodžiui „veido forma“.

34 psl.: „paklydimas“. Grobel verčia „gyva forma“ (op. cit., p. 152); Attridge ir MacRae (op. cit., p. 105), Meyer (op. cit., p. 44) ir Lillie (op. cit., p. 235) verčia „forma“; Layton verčia „sumodeliuota forma“ (op. cit., p. 261); bet plg. Magnusson, op. cit., p. 116.

42 psl.: „Motina“, sekant Meyer, op. cit., p. 47 (bet plg. išn. 49); Lillie, op. cit., p. 238 (bet plg. pastabą); Layton, op. cit., p. 264; alternatyviai, „yra ten“; plg. Grobel, op. cit., p. 196; Attridge ir MacRae, op. cit., p. 117; Magnusson, op. cit., p. 126.