Demokritas – vienas ryškiausių senovės graikų filosofų, laikomas atomizmo pradininku ir vienu iš tų, kurie pirmieji bandė paaiškinti pasaulį be mitų, remdamiesi gamtos dėsniais ir proto stebėjimu. Jis gimė apie 460 m. pr. Kr. Abderoje, Trakijoje, ir mokėsi pas Leukipą – mąstytoją, laikomą tikruoju atomizmo pradininku. Jaunystėje Demokritas daug keliavo: lankėsi Egipte, Babilone, galbūt net Indijoje. Kelionės jam suteikė žinių apie matematiką, astronomiją ir gamtos reiškinius, todėl jo filosofija įgavo nepaprastai platų, beveik mokslinį pobūdį.
Demokritas apie dievus kalbėjo kitaip nei dauguma jo laikmečio filosofų – be baimės ir be religinių prietarų. Jis nemanė, kad pasaulį sukūrė ar valdo dievybės; priešingai, viską aiškino natūraliais dėsniais. Jam visata buvo amžina, sudaryta iš atomų ir tuštumos, o tvarka joje atsiranda ne dėl dieviškos valios, bet dėl atomų judėjimo ir būtinybės. Demokritas pripažino, kad žmonės tiki dievais todėl, jog bijo gamtos reiškinių – griaustinio, žaibo, ligų ar mirties – ir nežinodami jų priežasčių priskiria jas antgamtinėms jėgoms. Tačiau, jo manymu, tokia baimė tėra nežinojimo pasekmė. Tikrasis išmintingumas – suprasti, kad pasaulis tvarkosi savaime pagal prigimties dėsnius, o ne pagal dievų užgaidas. Kai kurie vėlesni šaltiniai mini, jog Demokritas vis dėlto nelaikė savęs visišku ateistu – jis kalbėjo apie „dievišką tvarką“ arba „kosminį protą“, kuris reiškiasi gamtoje, bet ne kaip asmeninis dievas, o kaip visatos harmonija. Tokiu būdu jis tapo vienu pirmųjų mąstytojų, išdrįsusių atskirti religiją nuo filosofijos ir gamtos pažinimo.
Apie Demokrito gyvenimą žinoma nedaug, bet jis garsėjo kaip „besijuokiantis filosofas“, priešingas „verkiančiam Herakleitui“. Antikos autoriai rašė, kad jis juokėsi iš žmonių tuštybės, valdžios troškimo ir baimių, manydamas, jog išmintingas žmogus turi išlikti ramus, nes pasaulis valdomas gamtos dėsnių, o ne dievų užgaidų.
Jo raštai buvo gausūs – sakoma, kad Demokritas parašė daugiau nei septyniasdešimt traktatų, tačiau iki mūsų išliko tik fragmentai. Jų temos apėmė ne tik filosofiją, bet ir astronomiją, etiką, matematiką bei kalbotyrą. Žinomiausi jo darbai: „Apie atomus ir tuštumą“, „Apie pojūčius“, „Apie dvasios pusiausvyrą“, „Apie laimę“, „Apie priežastis“ ir „Mažasis pasaulio tvarkymas“. Dauguma jų buvo parašyti aiškiai, be mitologinių paaiškinimų, ir išsiskyrė bandymu racionaliai pagrįsti pasaulio sandarą.
Demokrito svarbiausia idėja – kad viskas visatoje sudaryta iš mažyčių, nedalomų dalelių – atomų, kurie juda tuštumoje. Šie atomai amžini, nematomi, neturintys spalvos ar kvapo, tačiau dėl jų skirtingų formų ir derinių atsiranda visi daiktai, garsai ir pojūčiai. Judėjimas ir susidūrimai paaiškina tiek pasaulio tvarką, tiek pokyčius. Jis teigė, kad net siela sudaryta iš labai smulkių, greitai judančių atomų, todėl gyvybė yra fizinis reiškinys, o ne stebuklas.
Etikoje Demokritas mokė, kad žmogaus laimė priklauso nuo vidinės pusiausvyros (euthymia), o ne nuo turtų ar garbės. Tik tas, kas sugeba pažinti gamtą ir savo prigimtį, gali būti ramus ir išmintingas. Jis sakė: „Išmintingas žmogus ne ieško laimės daiktuose, o kuria ją savyje.“ Ši mintis tapo vienu iš vėlesnės stoikų filosofijos pagrindų.
Demokrito įtaka buvo didžiulė, nors jo laikais jo idėjos nebuvo plačiai priimtos. Aristotelis ir Platonas jo nemėgo, nes jis paneigė dievišką priežastį pasaulio tvarkoje. Tačiau vėliau jo atomizmo idėjas perėmė Epikūras, o dar po dviejų tūkstančių metų – modernusis mokslas. Galima sakyti, kad be Demokrito mąstymo nebūtų buvusi įmanoma nei fizikos, nei chemijos raida. Jo įžvalgos apie materijos sandarą, priežastingumą ir gamtos dėsnius padėjo pamatus visam vakarietiškam racionalizmui.
Demokritas buvo vienas pirmųjų, kuris išdrįso teigti, kad viskas turi priežastį, ir kad pasaulis gali būti suprastas be mistinių paaiškinimų. Todėl jis laikomas pirmuoju tikruoju „moksliniu mąstytoju“ istorijoje – žmogumi, kuris pažinimą statė ant proto, ne ant baimės.
Citatos
- „Pagal susitarimą – saldu, pagal susitarimą – karšta, pagal susitarimą – spalva; tikrovėje tėra atomai ir tuštuma.“
Ši garsiausia Demokrito frazė aiškina, kad mūsų pojūčiai apgauna – saldumas, karštis ar spalvos neegzistuoja pačios savaime, jos tik kyla iš to, kaip atomai veikia mūsų jutimus. Tik atomai ir tuštuma yra tikri, visa kita – subjektyvus žmogaus suvokimas. - „Visata yra be ribų, o atomai joje amžini.“
Demokritas teigė, kad nėra pradžios ar pabaigos – atomai visada egzistavo, juda tuštumoje ir nuolat jungiasi, kurdami naujas formas. Pasaulis, jo manymu, nėra sukurtas dievų – jis susiformavo iš amžino atomų judėjimo. - „Atomai nuolat juda ir dėl savo formos susiduria, jungiasi, persiskiria ir vėl jungiasi.“
Šiuo teiginiu jis aiškino visų daiktų kilmę: kai atomai susijungia – gimsta kūnai, kai išsiskiria – viskas žūsta. Mirtis jam buvo ne pabaiga, o tik materijos persitvarkymas. - „Siela taip pat sudaryta iš atomų, tik jie yra švelnūs ir apvalūs, todėl juda greičiau nei kūnas.“
Demokritas sielą laikė materialiomis, lengvomis dalelėmis, kurios sklando po kūną ir suteikia jam gyvybę. Kai jos išsisklaido, žmogus miršta. Tai buvo vienas ankstyviausių bandymų paaiškinti psichinius reiškinius be mistikos. - „Niekas neatsiranda iš nieko ir neišnyksta į nieką, bet viskas keičiasi per atomų susijungimą ir atsiskyrimą.“
Ši idėja tapo vienu pamatinių visos fizikos principų. Ji reiškia, kad pasaulyje nėra tikros pradžios ar pabaigos – tik amžinas virsmas, kur atomai išlieka, o keičiasi tik jų junginių formos. - „Iš nieko neatsiranda niekas.“
Demokritas šiuo teiginiu išreiškė savo įsitikinimą, kad viskas pasaulyje turi priežastį. Jis atmetė idėją apie stebuklingą kūrimą ir manė, kad materija visada egzistavo, tik jos formos keičiasi. - „Žmogui didžiausia laimė – dvasios ramybė.“
Ši mintis parodo Demokrito etinę filosofiją – tikroji laimė kyla ne iš turtų ar garbės, o iš vidinės pusiausvyros (euthymia). Ramus protas jam buvo aukščiausias gėris, o aistros ir baimės – kančios šaltinis. - „Protas yra siela, o siela – atomų tvarka.“
Demokritas sielą laikė materialiomis, labai smulkiomis dalelėmis, kurios suteikia kūnui gyvybę. Tai buvo radikali mintis – jis aiškino žmogaus sąmonę be dieviško prado, remdamasis tik gamtos sandara. - „Dauguma žmonių labiau trokšta atrodyti geri, nei tokie būti.“
Ši frazė rodo jo skeptišką požiūrį į žmogaus prigimtį. Demokritas pastebėjo, kad žmonės dažnai siekia išorinio pripažinimo, o ne tikro dorybingumo – todėl tikrasis išmintingumas slypi viduje, o ne kituose žvilgsniuose. - „Kas bijo savo sąžinės, neturi ko bijoti kitų žmonių.“
Čia jis kalba apie moralinę atsakomybę: išmintingas žmogus vadovaujasi savo vidiniu balsu, o ne išorine baime. Teisingumas jam buvo ne įstatymo baimė, o sąžinės ramybė – būdas išlikti laisvam dvasia. - „Kas trokšta daug, tam visada trūksta.“
Demokritas pabrėžė, kad godumas neturi pabaigos – kuo daugiau žmogus nori, tuo labiau jis tampa priklausomas nuo savo troškimų. Išmintis, priešingai, gimsta iš pasitenkinimo tuo, ką turi. - „Žodis slepia žmogų, kaip rūbas slepia kūną.“
Šia mintimi jis norėjo pasakyti, kad kalba atskleidžia žmogaus sielos būseną. Išmintingas žmogus kalba saikingai ir apgalvotai, o tuščiažodžiavimas parodo vidinį chaosą. - „Gamtoje viskas vyksta pagal būtinybę.“
Tai viena iš jo garsiausių frazių, išreiškianti atomistinį pasaulio supratimą. Jokie įvykiai nevyksta atsitiktinai ar dėl dievų valios – viskas kyla iš priežasties ir pasekmės dėsnių. - „Blogiau ne nežinoti, o manyti, kad žinai.“
Demokritas čia kalba apie žinių kuklumą ir savikritiškumą. Tik tas, kuris pripažįsta savo nežinojimą, gali siekti tikros išminties. Tai požiūris, artimas Sokrato minčiai „žinau, kad nieko nežinau“. - „Laimė nėra turte, o dvasios pusiausvyroje.“
Ši mintis atspindi jo etinę filosofiją: išorinės gėrybės tėra laikinos, o tikra laimė kyla iš vidinės harmonijos, kai žmogaus protas ir norai yra suderinti. - „Mokytis reikia visą gyvenimą – o ne tam, kad parodytum, ką žinai, bet kad suprastum, ko nežinai.“
Jis ragino nuolatinį pažinimą be pasipūtimo. Tik nuolankus žinojimas veda į išmintį, o arogancija – į aklumą. - „Teisingumas yra visuomenės siela.“
Demokritas tikėjo, kad be teisingumo nebūtų nei draugystės, nei valstybės. Jis laikė dorą gyvenimą natūralia proto pasekme, o ne įstatymų baime. - „Laikas – visų dalykų mokytojas.“
Šiuo posakiu filosofas pabrėžė, kad laikas atskleidžia tiesą. Jis parodo, kas tvirta, o kas – laikina, ir išmoko žmogų priimti pokytį kaip būtinybę. - „Tyla yra išminties pradžia.“
Demokritas teigė, kad išmintingas žmogus kalba mažai, bet sako daug. Tyla leidžia apmąstyti žodžių prasmę ir atskiria kalbą iš išmanymo nuo kalbos iš tuštybės. - „Mieliau pasirinkčiau vieną tikrą įrodymą, negu viso pasaulio nuomones.“
Ši citata rodo jo proto ir empirinio mąstymo svarbą – jis vertino faktus ir logiką, o ne minios įsitikinimus. Tai viena iš priežasčių, kodėl Demokritas laikomas mokslinio metodo pirmtaku.