Nabuchodonosoras II buvo Babilono karalius, valdęs VI a. pr. Kr., garsėjęs kaip vienas galingiausių Artimųjų Rytų valdovų. Jo vardas akadiškai skambėjo Nabû-kudurri-uṣur, reiškiantis „Nabū (išminties dievas) teišsaugo mano pirmagimį“. Hebrajiškuose šaltiniuose jis vadinamas Nevuḵadneṣṣar, o graikiškai – Nabouchodonósōr. Jis pastatė galingąją Babilono imperiją, užkariavo Jeruzalę, ištrėmė žydus ir tapo istorijos simboliu valdovo, kuris pajunta dieviškos galios ribas. Tačiau būtent jo sapnai atskleidė, kad net karalius, valantis žemę, priklauso nuo Dangaus valios.
Pirmasis sapnas aprašomas Danieliaus knygos 2 skyriuje. Karalių ėmė varginti pasikartojantis regėjimas, kurio niekas negalėjo išaiškinti – nei magai, nei žyniai, nei astrologai. Tik jaunas pranašas Danielius, iš Babilono nelaisvės, paprašė Dievo išminties ir atskleidė paslaptį. Nabuchodonosoras buvo sapnavęs milžinišką statulą: jos galva buvo iš aukso, krūtinė ir rankos – iš sidabro, liemuo – iš bronzos, kojos – iš geležies, o pėdos – iš geležies ir molio. Tada akmuo, „ne žmogaus rankomis atskeltas“, sutriuškino statulą ir virto kalnu, užpildžiusiu visą žemę.
Danielius paaiškino, kad ši statula simbolizuoja visą žmonijos istoriją – keturias viena po kitos kilsiančias karalystes. Auksinė galva – pats Babilonas, didinga Nabuchodonosoro valdžia. Sidabras – silpnesnė, bet tvirta persų ir medų galia. Bronza – graikų imperija, o geležis ir molis – būsimos, susiskaldžiusios karalystės. Akmuo, sudaužęs statulą, reiškė Dievo karalystę, kuri nebus sugriauta ir išliks amžinai. Šis sapnas tapo viena iš pirmųjų pasaulio istorijos teologinių interpretacijų – žinia, kad visos žemiškos imperijos laikinos, o tik dvasinė karalystė amžina.
Antrasis sapnas, aprašytas Danieliaus 4 skyriuje, atskleidžia paties karaliaus vidinį išbandymą. Nabuchodonosoras sapnavo didžiulį medį, kurio viršūnė siekė dangų, o jo pavėsyje ilsėjosi visos tautos. Bet iš dangaus nuaidėjo balsas: „Nukirskite medį, palikite tik šaknį žemėje.“ Danielius paaiškino, kad šis medis – pats karalius, kurį Dievas pažemins dėl išdidumo. Ir pranašystė išsipildė: Nabuchodonosoras neteko proto, gyveno tarp žvėrių, valgė žolę kaip jautis, kol suprato, jog valdžia priklauso ne žmogui, o Dievui. Tik tada, kai jis išpažino Aukščiausiojo valdžią, jam buvo grąžintas protas ir sostas.
Šie sapnai Danieliaus knygoje nėra tik pasakojimas apie vieno karaliaus likimą. Jie – alegorija apie žmogaus puikybę ir nuolankumą, apie tai, kad net aukščiausi valdovai yra laikini ir priklausomi nuo dvasinės tvarkos. Nabuchodonosoro regėjimai tapo vienu pirmųjų apokaliptinės simbolikos pavyzdžių Biblijoje, vėliau turėjusiu įtakos ir Apreiškimo Jonui knygai.
Per šiuos sapnus Babilono valdovas iškilo kaip pamokantis personažas: jis išmoko, kad dieviška išmintis nepriklauso nuo karūnos, o tik nuo gebėjimo klausytis to, kas ateina iš tylos. Nabuchodonosoro sapnai iki šiol primena, kad istorija – tai ne vien valdovų žygiai, o žmogaus sielos kelias nuo išdidumo iki nuolankumo.