Kasianas, lotyniškai Ioannes Cassianus, buvo krikščionių vienuolis, teologas ir asketas, gyvenęs IV–V amžiuje, apie 360–435 metus. Jis laikomas vienu svarbiausių krikščioniškos dvasinės tradicijos formuotojų Vakaruose, nes sujungė Rytų dykumų tėvų patirtį su Romos ir Galijos vienuolinio gyvenimo principais.
Jo garsiausias kūrinys – „Collationes Patrum“, lietuviškai vadinamas „Dykumos tėvų pokalbiai“. Tai dvidešimt keturių dvasinių pokalbių rinkinys, kuriame Kasianas aprašo savo susitikimus ir pokalbius su Egipto dykumų vienuoliais, vadinamais tėvais – Abba. Veikalas parašytas apie 420 metus, jau jam gyvenant pietų Galijoje, ir buvo skirtas vyskupui Kastorui, kuris prašė Kasiano užrašyti dykumos išmintį, kad ji būtų prieinama Vakarų vienuolynams.
Knygos forma primena dialogus – kiekvienoje konferencijoje pateikiamas pokalbis su vienu ar keliais dykumos tėvais, kurie kalba apie dvasinį gyvenimą, maldą, nuolankumą, nusižeminimą, širdies tyrumą, kantrybę, minties budrumą ir pagundų įveikimą. Tai nėra teologinis traktatas, o gyvas mokymo perdavimas iš patirties.
Kasianas perteikia, kad dvasinė kova vyksta ne su išoriniais priešais, o žmogaus viduje. Jis kalba apie „aštuonias aistras“, iš kurių kyla visos kitos – godumas, geidulys, pyktis, liūdesys, tingumas, tuštybė, puikybė ir pasipūtimas. Kiekviena jų, anot Kasiano, yra ne išorinis blogis, o būsenos, kurios aptemdo žmogaus sielą ir atitolina nuo Dievo.
Svarbi vieta skiriama maldos temai. Kasianas aprašo maldą kaip dvasinį kvėpavimą, neatsiejamą nuo sąmoningumo ir nuolatinio atminimo apie Dievą. Jis mokė, kad tikra malda – tai ne žodžiai, o širdies būsena: „Kai siela pasiekia tyrumą, pati jos ramybė tampa malda.“
„Collationes Patrum“ turėjo didžiulę įtaką visai Vakarų vienuolinei tradicijai. Benediktas Nursietis, sukūręs garsųjį „Benedikto regulos“ kodeksą, rekomendavo vienuoliams šią knygą skaityti kasdien, sakydamas, kad joje slypi dvasinės ištvermės ir vidinio budrumo pamokos.
Kasianas nebuvo spekuliatyvus teologas – jis buvo praktikas, todėl jo tekstuose juntama šiluma ir paprastumas. Jis nerašė apie dogmas, o apie širdies darbą: kaip išmokti tylėti, kaip pastebėti mintis, kaip susigrąžinti džiaugsmą ir kaip nepasiduoti išdidumui.
„Collationes Patrum“ iš esmės yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų krikščionybės, tarp graikiškosios dykumos mistikos ir lotyniškos disciplinos. Tai veikalas, kuriame žmogus kviečiamas pažinti savo vidų, o ne bėgti nuo jo.
Iki šiol ši knyga laikoma vienu giliausių dvasinių tekstų Vakaruose. Ji moko, kad šventumas nėra pasiekiamas per išorines pastangas ar asketišką griežtumą – tik per širdies išgryninimą, nuolankumą ir meilę, kuri viską suvienija.
Citatos
„Tokia turi būti mūsų pagrindinė pastanga: siela turi nuolat klijuotis prie Dievo ir prie dangiškų dalykų; viskas, kas tam svetima, kad ir kaip svarbu atrodytų, turi būti laikoma antrąja vieta, arba netgi laikyta nereikšminga, arba gali būti žalinga.“
„Visas žmogaus tikslas turi būti širdies tyrumas. Viskas, kas padeda pasiekti šį tikslą, turi būti naudojama, o kas jam prieštarauja – atmesta.“
„Ne tikime, kad išorinis pasninkas nuo matomo maisto pats savaime užtikrina širdies tyrumą, jei netam nebus pridėtas sielos pasninkas.“
„Mūsų priešininkas nėra išorėje – mūsų tikrasis priešas slepiasi mumyse. Kiekvieną dieną vykstame vidinę karo kovą.“
„Kantrybė atlaikyti pyktį – tai didesnis stebuklas nei sugauti demonus, kurie skrieja ore.“
„Pasninkas, budėjimai, Šventojo Rašto skaitymas, apsisavinimas – tai nėra tobulybė savaime, bet — priemonės ją pasiekti.“
Ištraukos
PIRMASIS POKALBIS. APIE VIENUOLIO SIEKĮ IR TIKSLĄ
I Skyrius: Įžanga
Kai Skitijos dykumoje, kur gyveno patys išmėgintieji vienuolių tėvai ir kur tvyrojo visų šventųjų tobulumas, aš, trokšdamas būti sutvirtintas jo mokymo, aplankiau abatą Mozę, kuris tarp tų puikių dorybių gėlių maloniausiai liepsnojo ne tik praktine, bet ir dvasinio regėjimo dorybe, kartu su šventuoju abatu Germanu (su kuriuo nuo pat dvasinės kovos pradžios mane siejo tokia neišskiriama bendrystė tiek cenobijoje [bendrabutiniame vienuolyne], tiek dykumoje, jog visi, norėdami išreikšti mūsų bendrystės ir pasiryžimo vienodumą, sakydavo, kad dviejuose kūnuose yra viena mintis ir siela), ir kai abu, liedami ašaras, prašėme to paties abato pamokymo žodžio (nes puikiai žinojome jo griežtumą, kad jis jokiu būdu nesutinka atverti tobulumo durų, išskyrus tiems, kurie to nuoširdžiai trokšta ir ieško su visa širdies atgaila; mat jis bijojo, kad jei atvertų jas bet kam, net ir nenorintiems ar tik drungnai trokštantiems, ir atskleistų būtiniausius dalykus, kurie turi būti žinomi tik tobulumo siekiantiems, tiems, kurie yra neverti ir priimtų tai su pasibjaurėjimu, jis pats pasirodytų nusikaltęs puikybe ar išdavyste), galiausiai, mūsų prašymų palaužtas, jis taip prabilo:
II Skyrius: Abato Mozės klausimas apie siekį ir tikslą
„Visi menai ir mokslo šakos, – pasakė jis, – turi tam tikrą savo taikinį (siekį, lot. scopos), tai yra tam tikrą kryptį, ir tikslą (lot. telos), tai yra savo pabaigą. Į juos žiūrėdamas kiekvieno meno uolus siekėjas ramiai ir noriai pakelia visus darbus, pavojus bei visokius nuostolius.
Juk ir žemdirbys, nevengdamas tai kaitrių saulės spindulių, tai šalnų bei ledo, nenuilstamai aria žemę ir dažnu noragu tramdo laukinius lauko grumstus, nes jis siekia savo artimojo tikslo – išvalyti ją nuo visų erškėčių, išlaisvinti nuo piktžolių ir įdirbant susmulkinti iki smulkaus smėlio. Jis žino, kad tik taip pasieks galutinį tikslą – gausų derlių ir vešlią pjūtį, kuria vėliau galės saugiai gyventi arba padidinti savo turtą…
Taip pat ir mūsų pašaukimas turi savo siekį bei galutinį tikslą, dėl kurio visus darbus atliekame ne tik nenuilstamai, bet ir su džiaugsmu; dėl kurio mūsų nevargina pasninko alkis, džiugina budėjimo nuovargis, nesotina nuolatinis Raštų skaitymas bei apmąstymas, negąsdina net nesiliaujantis darbas, nuogumas, visų dalykų nepriteklius ir šios bekraštės dykumos baisumas.“
IV-V Skyriai: Artimojo siekio ir Galutinio tikslo apibrėžimas
„…Taigi ir mūsų pasiryžimo galutinis tikslas, pasak apaštalo, yra amžinasis gyvenimas, kaip jis pats sako: „Jūs turite vaisių – šventumą, o jūsų galas – amžinasis gyvenimas“. Tačiau mūsų tiesioginis siekis (scopos) yra širdies tyrumas, kurį jis ne veltui pavadino šventumu; be šio siekio minėtas galutinis tikslas negalės būti pasiektas. Tai tas pats, kas pasakyti kitais žodžiais: turėdami savo siekį širdies tyrume, o galutinį tikslą – amžinajame gyvenime.
Apie šį siekį mokydamas mus, tas pats palaimintasis apaštalas reikšmingai pavartojo patį žodį „siekis“ (scopos), sakydamas: „Pamiršęs, kas už nugaros, ir tiesdamasis į priekį, aš veržiuosi į siekį [scopos], link aukštybių šaukimo laimikio Viešpatyje“…
Todėl visko, kas mus gali nukreipti į šį siekį, tai yra į širdies tyrumą, turime siekti iš visų jėgų; o visko, kas nuo jo atitraukia, turime vengti kaip pražūtingo ir kenksmingo. Dėl jo mes viską pakeliame ir darome. Dėl jo yra paniekinami tėvai, tėvynė, titulai, turtai, šio pasaulio malonumai ir visi džiaugsmai, kad tik būtų išsaugotas nuolatinis širdies tyrumas.“
VI Skyrius: Apie tuos, kurie atsižada pasaulio, bet neturi meilės
„Būtent todėl matėme kai kuriuos žmones, kurie paniekino didžiausius šio pasaulio turtus – ne tik daugybę aukso bei sidabro talentų, bet ir didingus dvarus, tačiau vėliau susierzindavo dėl rėžtuko (peiliuko), rašiklio, adatos ar plunksnos.
Jei jie būtų išlaikę savo širdies žvilgsnį nukreiptą į tyrumą, jie tikrai niekada nebūtų leidę sau to patirti dėl mažų dalykų, kai norėdami išvengti to patinio dėl didelių ir brangių turtų, nusprendė juos visiškai atmesti.
Juk dažnai kai kurie su tokiu uolumu saugo knygą (kodeksą), kad net neleidžia jos kam nors lengvai paskaityti ar prisiliesti, ir taip patiria nekantrumo bei dvasinės mirties progas ten, kur raginami įgyti kantrybės ir meilės vaisių. Nors jie išdalijo visus savo turtus dėl Kristaus meilės, tačiau išlaikydami ankstesnį širdies prisirišimą prie mažiausių daiktų ir dėl jų dažnai supykdami, jie liks visiškai tušti ir neduos meilės vaisiaus, kuris yra širdies tyrumas.“