Žydų ir musulmonų santykiai prasidėjo ne iš priešiškumo, o iš bendro tikėjimo Dievu. Pranašo Muchamedo laikais arabų pusiasalyje gyveno daugybė žydų bendruomenių, ypač Medinoje (tuomet vadintoje Jatrib). Iš pradžių pranašas su jais palaikė draugiškus ryšius – kai persikėlė iš Mekos į Mediną (622 m.), jis pasirašė Medinos chartiją, kurią galima laikyti pirmuoju religiniu ir pilietiniu susitarimu tarp musulmonų, žydų ir pagonių. Chartija garantavo kiekvienai bendruomenei teisę gyventi pagal savo įstatymus ir tikėjimą, o visus suvienijo bendra gynyba nuo išorinių priešų. Tačiau ši taika truko neilgai.
Pirmieji rimti nesutarimai kilo dėl pranašo Muchamedo pranašystės klausimo, kuris tapo dvasinės takoskyros tarp islamo ir judaizmo pradžia. Žydų bendruomenės Medinoje buvo seniai įsitvirtinusios – jos turėjo savo mokytojus, Rašto žinovus, teismus ir Tora pagrįstą gyvenimo tvarką. Jos tikėjo, kad pranašų linija, prasidėjusi su Abraomu, baigėsi seniai, ir kad jokie nauji pranašai po Mozės ar Malachijo nebegali pasirodyti. Kai Muchamedas paskelbė, jog gauna Apreiškimą iš to paties Dievo, kurį garbino Izraelio pranašai, žydai į tai žiūrėjo su nepasitikėjimu – jiems atrodė, kad tai nauja, nepatikrinta dvasinė kryptis.
Pranašas Muchamedas iš pradžių stengėsi suartinti abi bendruomenes. Jis pabrėžė, kad musulmonų tikėjimas remiasi tais pačiais Dievo principais, kurie buvo apreikšti Nojui, Abraomui, Mozei ir kitiems pranašams. Jis skatino musulmonus laikytis kai kurių panašių praktikų – pavyzdžiui, pasninkauti, melstis kelis kartus per dieną, vengti kiaulienos. Kurį laiką musulmonai net meldėsi į Jeruzalę, laikydami ją šventu miestu, kaip ir žydai.
Tačiau tarp jų augo įtampa. Dalis žydų mokytojų atvirai kritikavo Muchamedą, teigdami, kad jo Apreiškimai prieštarauja Mozės įstatymui, o kai kurie jo mokiniai laikė tai įžeidimu. Musulmonų pusėje kilo nusivylimas – pranašas tikėjosi, kad žydai jį pripažins kaip tą, kuris tęsia jų pranašų liniją, bet sulaukė atstūmimo. Šis dvasinis nusivylimas atsispindi ir Korane, kur pasirodo žodžiai apie „Izraelio vaikų užsispyrimą“ ir jų širdies kietumą.
Lūžis įvyko, kai pranašas gavo naują Apreiškimą, liepusią pakeisti maldos kryptį (qibla) iš Jeruzalės į Meką – miestą, kurį laikė Abraomo ir Izmaelio palikimu. Šis įvykis buvo ne vien ritualinis, bet ir simbolinis: jis pažymėjo, kad islamas nebebus judaizmo atšaka, o taps savarankiška tikėjimo kryptimi, turinčia savo centrą, savo šventovę ir dvasinę geografiją. Meka tapo naujuoju „Abraomo miesto“ įvaizdžiu, o musulmonai save pradėjo laikyti ne žydų pranašų pasekėjais, o Abraomo tikėjimo atgaivintojais.
Po šio atskyrimo santykiai tarp bendruomenių tapo šalti. Kai kurie žydai iš Medinos pradėjo atvirai prieštarauti pranašui, o kai kurios gentys sudarė sąjungas su jo priešais iš Mekos. Tai dar labiau sustiprino įtarumą ir paskatino vėlesnius konfliktus. Tačiau iš esmės šis atsiskyrimas nebuvo paremtas neapykanta – jis kilo iš teologinio klausimo: kas turi teisę aiškinti Dievo valią pasauliui? Islamas atsakė: „paskutinis pranašas Muchamedas“, o judaizmas liko prie įsitikinimo, kad pranašystės laikai jau pasibaigė.
Nuo to momento abi religijos pasuko skirtingais keliais, bet jų šaknys liko tos pačios – Abraomas, Mozė ir tikėjimas vienu Dievu, kuris neapsiriboja jokia tauta.
Didžiausi konfliktai įvyko su trimis žydų gentimis Medinoje: Banu Qaynuqa, Banu Nadir ir Banu Qurayza.
– Banu Qaynuqa buvo pirmoji gentis, su kuria kilo įtampa. Jie turėjo prekybos privilegijas ir ginklų dirbtuves. Po vieno incidento turguje, kai musulmonė buvo pažeminta ir kilo konfliktas, Muchamedas juos apkaltino sutarties sulaužymu. Gentis buvo priversta pasitraukti iš Medinos – jie išvyko į Siriją.
– Banu Nadir buvo turtinga ir įtakinga bendruomenė, turėjusi ryšių su Mekos arabais. Jie buvo apkaltinti bandymu nužudyti pranašą. Po apsiausties jų tvirtovė buvo užimta, jie taip pat išvyko, palikdami savo žemes musulmonams.
– Banu Qurayza – paskutinė žydų gentis Medinoje. Konfliktas įvyko per Tranšėjos mūšį, kai mediniečiai buvo apsupti Mekos kariuomenės. Musulmonai kaltino šią gentį išdavyste – tariamai jie slaptai susitarė su priešais. Po musulmonų pergalės genties vyrai buvo nubausti mirtimi (apie 600–700 žmonių), o moterys ir vaikai paimti į nelaisvę. Šis įvykis laikomas skaudžiausiu musulmonų ir žydų istorijos tašku.
Po šių įvykių žydų bendruomenės Arabijos pusiasalyje beveik išnyko, tačiau islamo valstybės plėtros metu žydai vėl gyveno po musulmonų valdžia – Bagdade, Kordoboje, Kaire, Tunise. Daugelyje vietų jie turėjo dhimmi statusą – tai reiškė, kad jie galėjo išpažinti savo religiją, bet mokėjo specialų mokestį (jizya). Šis statusas nebuvo lygybės ženklas, bet ir ne priespauda – daug kur žydai buvo gydytojai, mokesčių rinkėjai, filosofai ir vertėjai. Tokių taikaus sambūvio laikotarpių buvo daugiau nei konfliktų.
Pavyzdžiui, Ispanijos auksinis laikotarpis (X–XII a.) buvo bendrai žydų ir musulmonų civilizacijos klestėjimas. Žydų mokslininkai, tokie kaip Maimonidas (Rambam), rašė arabų kalba ir dirbo musulmonų valdovų dvaruose. Tuo metu žydai gyveno saugiau musulmonų šalyse nei Europoje, kur siautėjo inkvizicija ir priverstiniai krikštai.
Neapykanta atgimė vėliau – XX amžiuje, kai į Palestiną pradėjo masiškai keltis žydų kolonistai, siekdami įkurti Izraelio valstybę. 1948 m. Izraelio įkūrimas tapo lūžio tašku: daug musulmonų tautų tai laikė neteisybe, nes šimtai tūkstančių palestiniečių buvo priversti palikti namus. Nuo to laiko religija vėl tapo politinės kovos priemone.
Tačiau iš esmės nei Koranas, nei Tora tiesiogiai neskatina šios neapykantos. Koranas pripažįsta žydus kaip „Knygos žmones“, gavusius Apreiškimą, o judaizmas islamą vertina kaip monoteistinę religiją. Priešiškumas kyla ne iš tikėjimo, o iš žmogiškų baimių, istorinių nuoskaudų ir politinių sprendimų.
Jei pažvelgtume į pačią esmę, žydai ir musulmonai tebėra Abraomo palikuonys – vienos dvasinės šeimos šakos. Jie turi tą patį Dievą, tą pačią maldos tradiciją ir tą pačią atsakomybę – išmokti gyventi be priešo veidrodžio. Ir kai šis suvokimas prigyja, abu tikėjimai vėl susitinka ne kaip varžovai, o kaip giminės, ilgai klajojusios skirtingais keliais į tą pačią šviesą.
Citatos, skatinančios draugystę ir dialogą
- Popiežius Pranciškus, 2014 m.:
„Mieli draugai, mokykimės gerbti ir mylėti vieni kitus kaip brolius ir seseris.“
Šiais žodžiais jis ragino musulmonus, žydus ir krikščionis grįžti prie Abraomo tikėjimo esmės – Dievo meilės ir tarpusavio pagarbos. - Popiežius Pranciškus, 2024 m. birželio 26 d.:
„Kiekvienas žmogus turi būti laisvas pasirinkti ir praktikuoti savo religiją.“
Šis pasisakymas pabrėžė, kad tikras tikėjimas gimsta iš sąžinės, o ne iš prievartos. - Mohammad bin Abdulkarim Al-Issa, Pasaulinės musulmonų lygos vadovas, 2020 m.:
Jis lankėsi Aušvico memoriale kartu su musulmonų mokslininkais ir viešai pasmerkė holokaustą kaip „nusikaltimą prieš žmoniškumą“. Pabrėžė, kad musulmonai turi pareigą gerbti žydų istoriją ir kovoti su neapykanta. - Abdul-Rahman Al-Sudais, Mekos Didžiosios mečetės imamas, 2020 m.:
„Musulmonas turi elgtis gerai su savo kaimynu, nesvarbu, kas jis būtų – net jei jis žydas.“
Šiuo pasisakymu jis kvietė atsisakyti senų neapykantos formų ir remtis pranašo Muchamedo pavyzdžiu, kuris gerbė visus kaimynus. - Abdul Hadi Palazzi, italų imamas ir teologas, apie 2007 m.:
„Koranas pripažįsta žydų teisę į Šventąją Žemę. Tai Dievo pažadas Izraelio vaikams.“
Jo požiūris išskirtinis tarp musulmonų – jis laiko žydų teisę į Jeruzalę religiniu faktu, o ne politiniu ginču.
Citatos, kurios laikomos prieštaringomis arba skatinančiomis priešiškumą
- Abdul-Rahman Al-Sudais, 2002 m.:
Vienoje ankstesnių pamokslų jis vadino žydus „pranašų žudikais“ ir „blogiu, plintančiu pasaulyje“. Ši kalba sukėlė didelį pasipiktinimą. Po kelių metų jis atsiprašė ir pakeitė toną, ragindamas siekti taikos. - Sheikh Yusuf al-Qaradawi, 2009 m. per Gazos karo laikotarpį:
Jis sakė: „Viešpatie, sunaikink žydus, tironus ir okupantus!“ – šis pasisakymas buvo laikomas politiniu, tačiau įgavo religinio karo atspalvį. - Sheikh Yusuf al-Qaradawi, 2013 m.:
„Negali būti dialogo su tais, kurie iškraipo Dievo žodį.“
Šis pasisakymas dažnai interpretuojamas kaip atsisakymas teologinio dialogo su Izraelio rabinais tuo metu. - Hadisas (tradicinis pranašo pasakymas):
„Paskutinė diena neateis, kol musulmonai nekovos su žydais, ir net akmenys bei medžiai sakys: ‘O musulmone, čia slepiasi žydas, ateik ir nužudyk jį’.“
Šis hadisas, esantis kai kuriose tradicijose, yra viena iš labiausiai iškraipomų ir netinkamai vartojamų citatų, kurią ekstremistai naudoja neapykantai skatinti, nors dauguma teologų pabrėžia, kad tai ne pranašo raginimas, o apokaliptinė alegorija. - Klasikinis hadisas iš Sahih Muslim rinkinio:
„Pranašas prakeikė žydus ir krikščionis, nes jie pavertė savo pranašų kapus garbinimo vietomis.“
Ši mintis buvo pasakyta ne kaip neapykantos pareiškimas, o kaip įspėjimas, kad tikėjimas netaptų stabmeldyste.