Islamas ir judaizmas yra dvi artimiausiai susijusios monoteistinės religijos pasaulyje – abi kyla iš Abraomo tikėjimo, abi garbina tą patį Dievą, abi remiasi šventaisiais raštais ir įstatymais, abi turi ritualų, kurie primena vienas kitą. Tačiau kartu jų istorijoje įsivyravo įtampa, kylanti ne iš tikėjimo esmės, o iš istorinių ir politinių aplinkybių.
Abi religijos pripažįsta Abraomą kaip tikėjimo pradžią. Judaizme jis laikomas Izraelio tautos tėvu per sūnų Izaoką, o islame – arabų pranašo linijos pradžia per sūnų Izmaelį. Tai dvi šakos iš vienos šaknies. Todėl musulmonai žydus vadina „Knygos žmonėmis“ – tais, kuriems Dievas jau buvo apreikštas. Koranas dažnai mini Izraelio tautą pagarbiai, primindamas jų artumą Dievui, bet taip pat perspėja dėl jų nusižengimų, kai įstatymas tapo svarbesnis už dvasią. Tai nėra priešiškumas, o moralinis priminimas, kad net išrinktoji tauta gali paklysti.
Ankstyvaisiais islamo laikais Medinoje žydų bendruomenės gyveno greta musulmonų. Iš pradžių tarp jų buvo pagarba ir net bendros maldos kryptis – pranašas Muchamedas iš pradžių meldėsi į Jeruzalę. Tačiau, kai žydų vadovai atmetė jo pranašystę, santykiai atšalo. Konfliktai kilo ne dėl Dievo, o dėl autoriteto: kas yra tikrasis Abraomo tikėjimo tęsėjas? Islamas laikė save galutine to paties Apreiškimo grandimi, o judaizmas – jau užbaigta tiesa.
Nepaisant istorinių nesutarimų, islamas išlaikė žydų atžvilgiu tam tikrą pagarbą. Korane draudžiama juos niekinti, jiems leidžiama išlaikyti savo religiją, o musulmonų teisė leidžia jiems gyventi kaip „dhimmi“ – saugomiems bendruomenės nariams. Per viduramžius žydai musulmonų šalyse dažnai gyveno saugiau nei Europoje: Ispanijos Kordoboje, Bagdade, Kaire jie kūrė mokslą, filosofiją ir prekybą drauge su musulmonais. Tik vėlesni laikai, ypač modernūs politiniai konfliktai dėl Palestinos ir Izraelio, sukūrė naują, jau ne teologinį, o žemišką priešpriešą.
Iš esmės musulmonus ir žydus jungia daugiau nei skiria. Abu tikėjimai laiko Dievą vienu, pabrėžia maldą, pasninką, išmaldą, teisingumą, šeimos šventumą. Abi religijos tiki paskutiniu teismu ir sielos atsakomybe. Skiriasi tik jų pranašų grandinės suvokimas: žydai sustoja ties Mozės ir pranašų laikais, o musulmonai tęsia iki Muchamedo.
Tad galima sakyti, kad musulmonai ir žydai – tai du broliai, kurie ginčijasi dėl paveldėjimo, bet ne dėl tėvo. Abu pripažįsta tą patį Dievą, tas pačias šaknis, bet istorinės žaizdos ir valdžios kova pavertė brolybę įtarumu. Tačiau ten, kur tikėjimas viršesnis už politiką, jie vis dar gali gyventi taikiai – kaip dvi kalbos, kalbančios apie tą pačią šviesą skirtingais žodžiais.
I. Ką Koranas sako apie žydus
- „O tikintieji! Neimkite žydų ir krikščionių už globėjus – jie vieni kitiems globėja. Kuris nors tai padarys, laikomas jais vienu.“ (5:51)
Ši eilutė kalba ne apie neapykantą, o apie dvasinę nepriklausomybę – musulmonai turi laikytis Dievo, o ne politinių ar religinių sąjungų, kurios juos atitrauktų nuo tiesos. - „Žydai sakė: ‘Dievo ranka surišta.’ Jų rankos bus surištos už tai, ką pasakė.“ (5:64)
Tai metafora tiems, kurie abejojo Dievo galia – jie mato Dievą ribotą, o Koranas teigia priešingai: Jo galia beribė. - „Mes davėme Tora kaip vadovą ir šviesą, bet jų dalis ją iškraipė savo žodžiais.“ (5:44–45)
Kritika nukreipta ne į tautą, o į tuos, kurie piktnaudžiauja šventu tekstu siekdami valdžios ar naudos. - „O Izraelio vaikai! Prisiminkite Mano malonę, kurią jums suteikiau, ir pažadą, kurį jūs sulaužėte.“ (2:40–41)
Tai priminimas, kad išrinktoji tauta turėjo ir ypatingą atsakomybę – išlaikyti ištikimybę Dievui. - „O Izraelio vaikai, prisiminkite Mano malonę, kuria jus išaukštinau tarp tautų.“ (2:47)
Ši eilutė rodo, kad Koranas pripažįsta žydų tautos ypatingą vietą istorijoje – kaip ankstesnį Dievo plano etapą. - „Tie, kurie tiki – žydai, krikščionys ir sabiečiai – jei tiki Dievą ir Paskutinę dieną ir daro gera, jiems nėra ko bijoti.“ (5:69)
Tai viena atviresnių eilučių, pabrėžianti, kad teisingumas ir gerumas yra svarbesni už religinius skirtumus. - „Kai jie sulaužė savo sandorą, Mes juos prakeikėme ir užkietinome jų širdis.“ (5:13)
Sura kalba apie dvasinį aklumą – kai žmogus praranda gebėjimą priimti tiesą. - „Kai jiems sakoma: ‘Tikitės tik gėrio, nes esate Dievo išrinktieji,’ jie sako ‘Taip’. Sakyk: ‘Kodėl tada Jis baudžia jus už jūsų darbus?’“ (62:6–7)
Ironiškas priminimas, kad išrinktumas be doros gyvenimo netenka prasmės. - „Kai jie įsakė žudyti nekaltuosius pranašus, Mes jiems pasakėme: ‘Jūs peržengėte ribas.’“ (2:87)
Koranas čia mini žydų pranašų persekiojimą kaip pavyzdį, kaip žmonės gali atstumti net savo pačių pranašus. - „Tarp Izraelio vaikų yra dorų žmonių, kurie naktimis skaito Dievo žodį ir lenkiasi maldai.“ (3:113)
Tai viena gražiausių eilučių – Koranas pripažįsta, kad tarp žydų yra ištikimų, teisių ir šventų žmonių.
II. Ką judaizmo tradicija sako apie musulmonus
- „Mylėk kiekvieną žmogų, kaip save patį.“ (Levitų knyga 19:18, Pirkei Avot)
Tai universalus žydų įstatymas, taikomas ir ne žydams – įskaitant musulmonus. - Maimonidas (Rambam) mokė, kad musulmonai nėra stabmeldžiai, nes jie garbina tą patį vieną Dievą, kaip ir žydai.
Tai vienas svarbiausių halachinių teiginių, kuriuo remiasi žydų požiūris į islamą. - Rabinų teisė nurodo elgtis teisingai su visais žmonėmis, net ir kitų tikėjimų, jei jie laikosi dorovės.
Tai pagrindinis etinis principas judaizme. - Kai kurie rabinai viduramžiais vadino musulmonus „teisingais ne žydais“, nes jie gyvena pagal monoteizmo ir įstatymo principus.
- „Teisusis iš tautų turi vietą ateinančiame pasaulyje.“ (Talmudo traktatas Sanhedrin 105a)
Tai reiškia, kad dorybingi žmonės, nepriklausomai nuo religijos, yra Dievo akivaizdoje. - Rabinai sakė: „Kiekvienas žmogus, kuris laikosi septynių Nojaus įstatymų, yra laikomas teisiu.“
Musulmonai dažnai minimi kaip tie, kurie iš esmės laikosi šių moralinių įstatymų. - Kai kurie žydų mąstytojai islamo laikotarpiu (ypač Andalūzijoje) rašė, kad musulmonų teisė ir pagarba pranašams yra artima Tora’os dvasiai.
- Žydų teisė leidžia gyventi musulmonų šalyse ir gerbti jų valdžią, jei tai netrukdo tikėjimui. Tai buvo praktikuojama šimtmečius.
- Maimonidas rašė: „Musulmonai įpareigoti šlovinti Dievą kasdien, ir tai rodo jų tikėjimo grynumą.“
Tai ne kritika, o pripažinimas. - Rabinų komentarai teigia, kad tarp žydų ir musulmonų turi vyrauti teisingumas, nes abu garbina Tą patį Kūrėją, tik per skirtingas tradicijas.
Tarp musulmonų ir žydų neapykanta nekyla iš pačių šventųjų raštų, o iš istorinių įvykių, kuriuose religija tapo įrankiu valdžiai ir politikai. Koranas ir Tora iš esmės skelbia tą patį – vieną Dievą, teisingumą, gailestingumą, atsakomybę už darbus. Tačiau per šimtmečius, kai bendruomenės susidūrė dėl teritorijų, valdžios ar tikėjimo aiškinimo, dvasinė brolybė virto varžybomis, kas arčiau tiesos. Pirmieji nesutarimai atsirado dar pranašo Muchamedo laikais Medinoje, kai kai kurios žydų gentys nepripažino jo pranašystės. Šis konfliktas nebuvo etninis, o teologinis – klausimas, ar Apreiškimas baigėsi su Mozės įstatymu, ar tęsiasi per Muchamedą.
Koranas mini žydus tiek teigiamai, tiek kritiškai – juos vadina Dievo išrinktaisiais, gavusiais šviesą, bet kartu perspėja dėl širdies kietumo ir pasididžiavimo. Tora apie arabus ar musulmonus tiesiogiai nekalba, nes islamas atsirado vėliau, tačiau judaizmo tradicijoje nėra priesakų juos nekęsti. Maimonidas, vienas didžiųjų žydų mąstytojų, rašė, kad musulmonai nėra stabmeldžiai, o jų tikėjimas – teisingas monoteizmas. Todėl abu šventraščiai, žiūrint teologiškai, neskiria žmonių pagal tautą, o vertina pagal tikėjimą ir darbus.
Neapykanta tarp žydų ir musulmonų išaugo daug vėliau – ne iš dvasinių priežasčių, o iš politinių. Po pranašo Muchamedo mirties islamas išplito į žemes, kur gyveno žydai, o kai kur jie jautėsi priversti prisitaikyti prie naujos valdžios. Viduramžiais musulmonų šalyse žydai dažnai gyveno saugiau nei krikščionių Europoje, tačiau laikui bėgant įsigalėjo socialiniai skirtumai, diskriminacija ir tarpusavio įtarumas. Tikrasis lūžis įvyko XX amžiuje, kai kilo Izraelio valstybė ir Palestinos konfliktas – nuo tada politinė kova už teritoriją buvo pradėta pateikti kaip religinis karas, nors šventraščiai to nepatvirtina.
Tiek Koranas, tiek Tora, teisingai suprasti, neskatina neapykantos. Jie moko ištikimybės Dievui, bet ne prievartos prieš kitus Jo garbintojus. Neapykanta kyla tada, kai tikėjimas paverčiamas vėliava, o ne sąžine. Žydai ir musulmonai buvo ir tebėra dvasiniai broliai, susipriešinę ne dėl Dievo, o dėl žmogaus valdžios ir baimės. Jei abu tikėjimai grįžta prie savo ištakų – prie Abraomo, kuris pasitikėjo Dievu be ginčų – neapykantai nebelieka vietos, nes jų šventraščiai kalba apie tą patį Viešpatį ir tą pačią kilmę.