Gnostinėje kūrinijos sampratoje žmogaus atsiradimas nėra tiesiog Dievo kūrybos aktas, kaip pasakojama Pradžios knygoje. Tai sudėtingas, daugiapakopis procesas, kuriame dalyvauja įvairios dvasinės galios, archontai ir net paties kūrėjo klaidos. Jono apokrifas aprašo šią sceną kaip vieną iš kosminės dramos viršūnių – kai iš tamsos pasaulio gimsta materija, o iš dieviškos šviesos kibirkšties – žmogaus dvasia.
Žmogaus kūno formavimas
Po Sofijos klaidos ir Jaldabaoto gimimo prasideda materialaus pasaulio kūrimas. Jaldabaotas, vadovaujamas savo archontų – septynių valdančiųjų dvasių, nusprendžia sukurti žmogų „pagal savo atvaizdą“, bet nežinodamas, kad pirmapradis žmogaus prototipas jau egzistuoja dvasinėje pilnatvėje, kaip tobulas Anthrōpos, kilęs iš Vienio. Jaldabaoto siekis atkurti tai, ką jis tik nujautė, tampa pirmuoju mėginimu „imituoti“ dievišką kūrinį – ir iš to gimsta žmogaus fizinis pavidalas.
Septynios galios pradeda darbą, kiekviena prisidėdama prie tam tikros kūno dalies. Gėris sukuria kaulų prigimtį, Apvaizda – sausgysles, Dieviškumas – kūną, Viešpatystė – čiulpus, Karalystė – kraują, Uolumas – odą, o Supratimas – plaukus. Tai pirmasis žmogaus „psichinis skeletas“ – tarsi energijų tinklas, kuriame dar nėra gyvybės.
Toliau prasideda archontų darbas – jie sudeda fizines dalis kaip amatininkai, nežinodami, kad kuria indą, kuriame vėliau apsigyvens šviesos galia. Kiekviena kūno dalis, nuo galvos iki pėdų, priskiriama tam tikrai būtybei ar dvasinei jėgai. Kiekvienas vardas – Abronas, Meniggestroetas, Akioreimas, Amenas ir kiti – simbolizuoja kosmines jėgas, kurios valdo materijos sritis. Iš viso išvardijami šimtai vardų, kad parodytų, jog kūnas gnostikui nėra vientisa esybė – jis yra daugybės jėgų, įtampų ir dvasinių sluoksnių audinys.
Kiekvienai kūno daliai priskiriamas ir energinis valdytojas: galvai – Diolimodrazas, kaklui – Jameaksas, dešinei rankai – Oudidis, krūtinei – Pisandriaptesas ir taip toliau. Gnostikams tai ne mistinis išvardijimas, o simbolinė anatomija: žmogaus kūnas – tarsi miniatiūrinis kosmosas, kuriame gyvena skirtingos galios, ir kiekviena jų atspindi vieną iš Visatos aspektų.
Keturi kūno pradai ir aistros
Žmogaus kūnas sukurtas iš keturių pagrindinių elementų – karščio, šalčio, sausumo ir drėgmės. Šių jėgų motina vadinama Onorthochrasaei, t. y. begaline materijos gimdytoja, kuri maitina visus elementus. Ji – pati medžiaga, iš kurios archontai semiasi galių formuoti kūną. Kiekvienas elementas turi savo valdovą: karštį valdo Floxofa, šaltį – Oroorothas, sausumą – Erimacho, drėgmę – Athuro.
Kartu su elementais į žmogų įpintos ir keturios pagrindinės psichinės jėgos – malonumas, troškimas, kančia ir baimė. Tai keturi demonai, vadinami Efememfi, Joko, Nenentofni ir Blaomenas. Iš jų gimsta visos kitos aistros: iš malonumo – pasitenkinimas ir puikybė, iš troškimo – pyktis ir pavydas, iš kančios – sielvartas, iš baimės – gėda ir pataikavimas. Tokiu būdu žmogus tampa prieštaringa būtybe – šviesos įkaitu materijoje, kurio kūną ir sielą tampo priešingos jėgos.
Kūno užbaigimas ir Jaldabaoto apgaulė
Kai kūnas buvo baigtas, jis ilgai gulėjo nejudrus – tarsi tuščias apvalkalas. Archontai nesugebėjo įkvėpti jam gyvybės, nes jų pasaulis – tik atspindys, be tikros kūrybinės jėgos. Tada įsikišo Sofija, Jaldabaoto motina, kuri troško atgauti savo iš jos atimtą šviesą. Ji kreipėsi į aukštesnįjį Dievą – Motiną-Tėvą – prašydama pagalbos.
Tada iš šviesos pasaulio buvo pasiųstos penkios spindinčios būtybės, kurios patarė Jaldabaotui:
„Pūsk savo dvasios į žmogaus veidą, ir jis pakils.“
Jaldabaotas, nežinodamas, kad jo dvasios dalis priklauso motinai, įpūtė ją į žmogų. Šviesa, slypėjusi jame, perėjo į žmogaus kūną – ir tuo momentu žmogus sužibo, pajudėjo ir tapo gyvas. Tai buvo pirmasis pabudimas – dvasinės kibirkšties įėjimas į materiją.
Šis aktas – gnostinės teologijos esmė. Jaldabaotas, manydamas, kad įkvėpė savo gyvybę, iš tikrųjų prarado ją: jo motinos šviesa, vienintelė tikroji dieviškoji jėga, paliko jį ir apsigyveno žmoguje. Nuo tos akimirkos žmogus tapo dviejų pasaulių sankirta – turintis kūną iš archontų darbo ir dvasią iš aukštesnio šviesos šaltinio.
Žmogus kaip kosminis atvaizdas
Gnostikai žmogų vadino mikrokosmosu – mažuoju pasauliu, kuriame susitinka visos Visatos jėgos. Kiekvienas jo kūno sluoksnis – nuo kaulo iki kvėpavimo – priklauso tam tikrai dvasinei sričiai. Bet jo esmė – ne kūnas ir ne siela, o vidinė šviesa, pneuma, kurią jis gavo iš Sofijos.
Todėl žmogaus kūrimas gnostinėje tradicijoje nėra šlovingas dieviškas aktas, o kosminė klaida, per kurią į materiją patenka dieviškoji sąmonė. Iš šios klaidos gimsta pasaulis, bet kartu ir galimybė išgelbėjimui: žmogaus siela, turinti šviesos kibirkštį, gali atpažinti savo kilmę ir sugrįžti į pilnatvės pasaulį.
Gnostinėje vizijoje žmogus yra tiltas tarp šviesos ir tamsos, tarp dangaus ir materijos. Jis sukurtas archontų, bet įkvėptas dieviškos jėgos, kurios patys kūrėjai nesupranta. Dėl to žmogus yra ir kūrėjų triumfas, ir jų pralaimėjimas: kūnas priklauso Jaldabaotui, bet dvasia – Aukščiausiajam, kuris per Sofiją įkvėpė gyvybę.
Ištraukos
Septynios galios pradėjo darbą: Gėris sukūrė kaulų psichiką, Apvaizda – sausgyslių psichiką, Dieviškumas – kūno psichiką, Viešpatystė – čiulpų psichiką, Karalystė – kraujo psichiką, Uolumas – odos psichiką, Supratimas – plaukų psichiką. Demonų būrys paėmė šias medžiagas iš galių, kad sukurtų galūnes ir patį kūną. Jie sudėjo dalis ir suderino jas. Pirmieji pradėjo nuo galvos: Abronas sukūrė galvą, Meniggestroetas – smegenis, Asterechmė – dešinę akį, Taspomocha – kairę akį, Jeronomas – dešinę ausį, Bisumas – kairę ausį, Akioreimas – nosį, Banenrfroumas – lūpas, Amenas – priekinius dantis, Ibikanas – krūminius dantis, Basiliademė – tonziles, Achcha – liežuvėlį, Adabanas – kaklą, Chaamanas – kaklo kaulus, Dejarchas – gerklę, Tebaras – petį, Mniarkonas – alkūnę, Abitrionas – dešinę ranką, Evantenas – kairę ranką, Krysas – dešinę plaštaką, Beluajas – kairę plaštaką, Treneu – dešinės rankos pirštus, Balbelė – kairės rankos pirštus, Krimanas – nagus, Astropas – dešinę krūtinę, Barrofas – kairę krūtinę, Baoumas – dešinį peties sąnarį, Ararimas – kairį peties sąnarį, Arechė – pilvą, Fthavė – bambą, Senafimas – pilvo apačią, Arachetophis – dešinius šonkaulius, Zabedas – kairius šonkaulius, Barias – dešinį klubą, Fnoutas – kairį klubą, Abenlenarchei – čiulpus, Chnoumeninorinas – skeletą, Gesolė – skrandį, Agromauna – širdį, Banas – plaučius, Sostrapalas – kepenis, Anesimalaras – blužnį, Thopithro – žarnyną, Biblo – inkstus, Roeroras – sausgysles, Tafreas – stuburą, Ipouspoboba – venas, Bineborinas – arterijas, Atoimenpsephejus – kvėpavimą, Entholleia – kūną, Bedoukas – dešinį sėdmenį, Arabėjas – penį, Eilas – sėklides, Sormas – genitalijas, Gormakaiochlabaras – dešinę šlaunį, Nebritas – kairę šlaunį, Pseremas – dešinės kojos inkstus, Asaklas – kairės kojos inkstą, Ormaotas – dešinę koją, Emenunas – kairę koją, Knyxas – dešinę blauzdą, Tupelonas – kairę blauzdą, Achielas – dešinį kelį, Fnene – kairį kelį, Fiouthromas – dešinę pėdą, Boabelė – jos pirštus, Trachounas – kairę pėdą, Fikna – jos pirštus, Miamai – kojų nagus. Visiems šiems paskirti vadovauti: Zathotas, Armasas, Kalila, Jabelis, Sabaotas, Kainas, Abelis. Galios, suteikiančios energiją galūnėms, buvo paskirstytos: galvai – Diolimodrazas, kaklui – Jameaksas, dešiniam pečiui – Jakouibas, kairiam pečiui – Vertonas, dešinei rankai – Oudidis, kairei rankai – Arbao, dešinės rankos pirštams – Lampno, kairės rankos pirštams – Lekafaras, dešinei krūtinei – Barbaras, kairei krūtinei – Imaė, krūtinei – Pisandriaptesas, dešiniam peties sąnariui – Koadė, kairiam peties sąnariui – Odeoras, dešiniams šonkauliams – Asphixixas, kairiems šonkauliams – Synogchouta, pilvui – Aroufas, gimdai – Sabalo, dešinei šlauniai – Charcharbas, kairei šlauniai – Chthaonas, genitalijoms – Bathinothas, dešinei kojai – Chouxas, kairei kojai – Charcha, dešinei blauzdai – Aroeras, kairei blauzdai – Toechtha, dešiniam keliui – Aolas, kairiam keliui – Charaneras, dešinei pėdai – Bastanas, jos pirštams – Archentechtha, kairei pėdai – Marefnountas, jos pirštams – Abrana. Septyni valdo visą kūną: Michaelas, Ourielis, Asmenedas, Safasatoelis, Aarmouriamas, Richramas, Amiorpsas. Suvokimą valdo Archendekta, priėmimą – Deitharbathas, vaizduotę – Oummaa, integraciją – Aachiaramas, impulsą – Riaramnacho. Kūno demonų keturi šaltiniai: karštis, šaltis, sausumas, drėgmė. Materija yra jų visų motina. Karščio valdovas – Floxofa, šalčio – Oroorothas, sausumo – Erimacho, drėgmės – Athuro. Jų motina Onorthochrasaei yra beribė, maišosi su visais ir yra materija, iš kurios jie maitinasi. Keturi pagrindiniai demonai: Efememfi, susijęs su malonumu, Joko – su troškimu, Nenentofni – su kančia, Blaomenas – su baime. Jų motina yra Esthesis-Zouch-Epi-Ptoe. Iš šių demonų kyla aistros: iš kančios – pavydas, pavyduliavimas, sielvartas, erzina, nesantaika, žiaurumas, rūpestis, gedulas; iš malonumo – daug blogio ir nepelnytas išdidumas; iš troškimo – pyktis, įniršis, kartėlis, pasipiktinimas, nepasitenkinimas; iš baimės – siaubas, pataikavimas, kančia, gėda. Demonų skaičius iš viso – 365. Jie dirbo kartu, kad užbaigtų psichinį ir materialų kūną. Yra dar daugiau demonų, atsakingų už kitas aistras. Jų vardai randami Zoroastro knygoje. Visi Jaldabaoto tarnai ir demonai dirbo, kad užbaigtų psichinį kūną, bet ilgą laiką jis liko nejudantis. Jaldabaoto motina norėjo atsiimti galią, kurią buvo perdavusi vyriausiajam valdovui. Ji karštai prašė pagalbos iš gailestingojo Motinos-Tėvo.