Hermio kalba Tatui (lot. Logos pros Ton Huion Tat, dažnai vadinamas ir pagal anglišką tradiciją Discourse of Hermes to Tat) yra antrasis traktatas iš rinkinio Corpus Hermeticum. Šis rinkinys – tai filosofinių ir religinių dialogų serija, priskiriama legendiniam išminčiui Hermesiui Trismegistui, kuris helenistiniame pasaulyje buvo laikomas Egipto dievo Toto ir graikų dievo Hermio sinteze. Tekstai parašyti graikų kalba I–III mūsų eros amžiuje, greičiausiai Aleksandrijoje.
„Hermio kalba Tatui“ pateikiamas kaip dialogas tarp Hermeso ir jo sūnaus Tato, kuriame išryškėja pagrindinės hermetizmo idėjos apie dieviškąjį protą (Nous), žmogaus gebėjimą pažinti aukštesnę tikrovę ir vidinės išminties kelią. Hermesas čia aiškina, kad tik protas gali vesti žmogų link dieviškosios tiesos, o jutimai ir regimasis pasaulis yra laikini ir klaidinantys.
Šis traktatas yra glaustas, vos kelių puslapių apimties, bet svarbus, nes apibūdina, kaip žmogaus siela gali atsigręžti į savo dieviškąją kilmę. Tekstas neatsiejamas nuo kitų Corpus Hermeticum traktatų, ypač pirmojo – „Poimandres“, tačiau čia pabrėžiamas jau praktinis mokymas mokiniui, o ne tik kosmologinė vizija.
Hermeso Trismegisto vardu šie tekstai perduoti kaip išminties palikimas, bet tikrieji autoriai buvo helenistinio Egipto filosofai ir mistikai, jungę graikų neoplatonizmą, žydų misticizmą ir Egipto religines tradicijas.
Hermio kalba Tatui
[Mokytojas ir Mokinys]
- H. – Protą, o Tatau, kyla iš Dievo esmės, jei iš tiesų Jis turi esmę. Kokios rūšies yra ši esmė, žino tik Jis pats. Iš tikrųjų protas nėra atskirtas nuo tikrosios Dievo esmės, bet yra tarsi iš jos išplitęs, panašiai kaip saulės šviesa. Žmonėse šis protas yra Dievas; todėl kai kurie žmonės yra dievai, o žmonija yra artima dieviškumui; iš tiesų Agathos Daimonas dievus pavadino nemirtingais žmonėmis, o žmones – mirtingais dievais. Bet iracionaliuose padaruose yra tik gamta.
- Kur yra siela, ten yra ir protas; taip pat, kur yra gyvenimas, ten yra ir siela. Tačiau iracionaliuose padaruose siela yra gyvenimas be proto. Protas yra žmogaus sielų geradaris, nes jis skatina jas siekti aukščiausiojo gėrio. I racionaliuose padaruose jis veikia pagal kiekvieno prigimtį, o žmonių sielose jis priešinasi tai prigimčiai. Kiekviena siela, gimusi kūne, iškart tampa sugadinta skausmo ir malonumo. Kadangi kūnas sudarytas iš skirtingų dalių, malonumas ir skausmas kunkuliuoja jame tarsi sultys troškinyje, ir siela, patekdama į šias, paskęsta.
- Sielose, kurias valdo protas, jo šviesa atsiskleidžia, priešindamasi viskam, ką jos anksčiau įgijo. Kaip geras gydytojas sukelia skausmą degindamas ar pjaudamas ligos užgriuvusį kūną, taip protas sukelia sielai skausmą, traukdamas ją nuo malonumo, iš kurio kyla visos sielos ligos. Didžiausia sielos liga yra Dievo neigimas, po to – tikėjimas regimybe, ir kartu su jais eina visi blogiai ir nieko gero. Bet protas, priešindamasis ligai, užtikrina sielai gėrį, kaip gydytojas užtikrina kūnui sveikatą.
- Žmonių sielos, kurių nevaldo protas, kenčia taip pat, kaip ir iracionalių padarų sielos, nes protas tik suteikia joms jėgos ir atiduoda jas geismams. Sielos nešamos į geismus apetito jėga, kuri veda į proto praradimą. Kaip yra su iracionalia gyvūnų prigimtimi, tokios sielos nenustoja be pagrindo pykti ir be pagrindo geisti, ir jos niekada neturi pakankamai šių blogybių. Nes pyktis ir geismai yra beprotiški, beribiai blogiai; ir būtent dėl šių sielų Dievas nustatė įstatymą kaip bausmę ir išbandymą.
- T. – Tėve, tuomet ankstesnis tavo mokymas apie likimą rizikuoja prieštaravimu. Jei likimu nustatyta, kad kažkas svetimautų, šventvagiautų ar darytų kitą blogį, ar tas, kuris padarė veiką dėl likimo prievartos, taip pat baudžiamas?
H. – Viskas yra likimo darbas, mano sūnau, ir be jo nieko fiziniame pasaulyje neegzistuoja, nei gėris, nei blogis. Nustatyta, kad net tas, kuris padarė gėrį, yra paveikiamas, ir jis veikia, kad patirtų savo veiksmo rezultatus. - Bet dabar kalbame apie blogį ir likimą, ir apie tai kalbėjome kitur. Dabartinė tema yra protas, jo galios ir skirtumai. Sakėme, kad jis yra vienas dalykas žmonėse, bet kitoks iracionaliuose padaruose. Kituose padaruose jis nėra geradaris. Kiekviename žmoguje, slopindamas aistras ir geismus, jis veikia skirtingai, ir būtina suprasti, kad yra žmonių, turinčių protą (logosą), ir kitų, kurie jo neturi. Bet visi žmonės yra pavaldūs likimui, tiek gimimui, tiek mirčiai, nes tai yra likimo pradžia ir pabaiga.
- Visi žmonės kenčia tai, kas nustatyta, bet tie, kurie turi protą, kurie, kaip sakėme, vadovaujami proto, kenčia kitaip nei kiti; patys nebūdami blogi, jie kenčia kaip tie, kurie buvo išvaduoti iš blogio.
T. – Vėlgi, ką turi omenyje, tėve? Svetimautojas nėra blogas? Žudikas ir visi kiti nėra blogi?
H. – Jie yra, bet tas, kuris turi protą, kenčia ne kaip svetimautojas, bet tarsi būtų svetimautojas, ne kaip žudikas, bet tarsi būtų žudikas. Neįmanoma išvengti mirties būsenos, kaip neįmanoma išvengti gimimo būsenos. Bet tam, kuris turi protą, įmanoma išvengti blogio. - Leisk man papasakoti, ką visada girdėjau sakant Agathos Daimoną. Jei jis būtų tai užrašęs, būtų labai padėjęs žmonių giminei, nes jis vienintelis, mano sūnau, kaip pirmagimis dievas, žvelgdamas į viską, iš tiesų kalbėjo dieviškus žodžius. Kartą girdėjau jį sakant, kad viskas yra viena, ypač dvasinės būtybės; kad mes gyvename galioje, energijoje ir amžinybėje; ir kad šio Vienio protas yra aukščiausioji gėrybė ir taip pat yra jo pati siela. Taip esant, tarp dvasinių būtybių nėra jokio atskyrimo. Kadangi jis valdo viską ir yra Dievo siela, protas gali daryti taip, kaip nori.
- Suprask tai ir susiek šį mokymą su klausimu, kurį man anksčiau uždavei, turiu omenyje apie likimą ir protą. Nes jei kruopščiai atmesi kabinėjamasi argumentus, mano sūnau, rasi, kad protas, Dievo siela, iš tiesų valdo viską: likimą, įstatymą ir visus kitus dalykus; ir nieko nėra neįmanomo protui, nei pakelti žmogaus sielą virš likimo, nei, jei siela buvo aplaidi, kaip atsitinka, pavergti ją likimui. Tegul šis, gražiausias Agathos Daimono išsakytas mokymas, kol kas pakanka.
T. – Tėve, tu kalbėjai dieviškai, tikrai ir visų labui. Bet paaiškink man tai. - Sakei, kad protas iracionaliuose padaruose veikia kaip gamta, dirbdamas jų instinktuose. O šių padarų instinktai, kaip tikiu, yra kintantys dalykai. Jei protas veikia instinktuose, o instinktai yra kintantys dalykai, ar tuomet protas taip pat yra pavaldus kaitai, nes jis susijęs su kintančiais dalykais?
- H. – Gerai pasakyta, mano sūnau. Tavo klausimas puikus, ir man dera atsakyti. Visi nekūniški elementai kūne, mano sūnau, yra pavaldūs kaitai, iš tiesų jie sudaro pačią kaitos patirtį. Kiekvienas nekūniškas elementas sukelia judėjimą, o visi judinami dalykai yra kūnai, ir savo ruožtu nekūniškasis yra judinamas proto. Judėjimas yra kaita. Tiek nekūniškasis, tiek kūniškasis patiria kaitą. Vienas ją valdo, kitas jai pavaldus. Išsilaisvinimas iš kūno yra išsilaisvinimas iš kaitos; tiksliau, mano sūnau, niekas nėra laisvas nuo kaitos, viskas ją patiria. Kaitos patirtis skiriasi nuo to, kas ją patiria. Pirmasis yra aktyvus, o antrasis – pasyvus. Fiziniai kūnai veikia pagal savo prigimtį; jie arba yra ramūs, arba juda. Abiem atvejais yra kaitos patirtis. Nekūniški elementai visada yra veikiami, todėl dėl to jie yra pavaldūs kaitai. Tegul šie terminai tavęs netrikdo. Nes ir veiksmas, ir kaitos patirtis yra tas pats. Ir nėra jokios žalos vartoti tinkamesnį terminą.
- T. – Tu mokymą išdėstei labai aiškiai, tėve.
H. – Ir suprask tai, mano sūnau. Dievas apdovanojo žmogų dviem dovanomis, pranokstančiomis visus mirtingus padarus: protu ir kalba, abiem vertinamomis tiek pat, kiek nemirtingumas. Žmogus turi ištartą žodį. Jei jis šias dovanas naudoja teisingai, jis nesiskirs nuo nemirtingųjų, ir, palikdamas kūną, bus vedamas abiejų į dievų ir palaimintųjų sritį. - T. – Bet argi kiti padarai neturi kalbos, tėve?
H. – Ne, jie skleidžia garsus, o kalba labai skiriasi nuo garsų. Nes kalba yra bendra visiems žmonėms, o kiekvienos padarų rūšies garsai yra saviti.
T. – Bet argi ne taip yra su žmonėmis, tėve: kad kiekvienos tautos kalba skiriasi?
H. – Ji skiriasi, mano sūnau; bet žmonija yra viena, todėl ir kalba yra viena. Nors ji verčiama, randama, kad Egipte, Persijoje ir Graikijoje ji yra ta pati. Atrodo, mano sūnau, kad nežinai kalbos puikumo ir didybės. Nes Agathos Daimonas, tas palaimintas dievas, sakė, kad siela yra kūne, protas sieloje, o Žodis prote, ir kad Dievas yra šių Tėvas. - Žodis yra proto atvaizdas, o protas yra Dievo atvaizdas; kaip kūnas yra idėjos atvaizdas, o idėja yra sielos atvaizdas. Taigi smulkiausia materijos dalis yra oras, oro – siela, sielos – protas, o proto – Dievas. Ir Dievas aprėpia viską ir yra per viską, protas aprėpia sielas, siela – orą, o oras – materiją. Būtinybė, apvaizda ir gamta yra įrankiai, kuriais valdomas kosmosas ir kuriais tvarkoma materija. Kiekviena dvasinė būtybė yra esmė, ir ši esmė yra nekintanti tapatybė. Kiekvienas kūnas visatoje yra daugialypis, ir sudėtiniai kūnai, išlaikydami šią tapatybę, keičiasi vienas į kitą. Vis dėlto jie visada išsaugo tą nesunaikinamą tapatybę.
- Be to, kiekviename sudėtiniame kūne yra skaičius. Nes be skaičiaus neįmanoma, kad vyktų susijungimas, sudėtis ar iširimas. Vienis kiekviename pagimdo skaičių ir jį didina, ir vėl, ištirpindamas, priima jį į save, o materija lieka viena. Šis visas kosmosas, šis didis Dievas, kuris yra didesniojo atvaizdas, su kuriuo jis yra susivienijęs, išsaugo Tėvo tvarką ir valią ir yra gyvenimo gausa. Šiame kosmose, per amžiną amžių ciklą, kylantį iš Tėvo, nėra nieko, nei viso, nei jokios dalies, kas negyventų. Kosmose neatsirado, nėra ir nebus nė vieno mirusio dalyko. Nes Tėvas norėjo, kad, kol jis egzistuoja, jis būtų gyva būtybė. Todėl kosmosas taip pat turi būti Dievas.
- Kaip tada, mano sūnau, gali būti šiame Dieve, viso atvaizde, gyvenimo gausoje, kas nors mirę? Nes mirti yra sunykti, o sunykti yra būti sunaikintam. Kaip tada gali sunykti kuri nors netvaraus dalis ar būti sunaikinta kuri nors Dievo dalis?
T. – Bet, tėve, argi jame esantys padarai, kurie yra jo dalys, nemiršta?
H. – Negali taip sakyti, mano sūnau! Tave klaidina terminai, apibūdinantys tai, kas atsiranda. Nes padarai nemiršta, bet, kaip sudėtiniai kūnai, jie išyra; ir iširimas nėra mirtis, bet mišinio iširimas. Jie išyra ne tam, kad būtų sunaikinti, bet kad atsirastų nauji padarai. Juk kas yra gyvenimo veikla? Argi ne judėjimas? Kas kosmose yra nejuda? Nieko, mano sūnau. - T. – Argi žemė tau neatrodo nejuda, tėve?
H. – Ne, mano sūnau. Ji yra vienintelis dalykas, pilnas judėjimo, ir tuo pačiu metu pastovus. Argi nebūtų absurdiška, jei visų maitintoja, visų gamintoja ir gimdytoja būtų nejudi? Neįmanoma, kad tas, kuris gimdo, tai darytų be judėjimo. Visiškai absurdiška klausti, ar ketvirtasis elementas žemė yra neveikli, nes nejuda kūnas reiškia tik neveiklumą. - Tad žinok, mano sūnau, kad be išimties viskas, kas yra kosmose, juda, ar mažėdama, ar didėdama, ir tai, kas juda, yra gyva. Bet ne kiekvienas gyvas padaras yra nuolat tas pats, nes, nors visas kosmosas yra nekintantis, mano sūnau, visos jo dalys keičiasi, bet niekas negali sunykti ar būti sunaikintas. Šie terminai glumina žmones, nes gyvenimas nėra gimimas, bet suvokimas; ir mirtis nėra kaita, bet užmarštis. Todėl viskas yra nemirtinga: materija, gyvenimas, dvasia, siela ir protas, iš kurių sudarytas kiekvienas gyvas padaras.
- Dabar kiekvienas gyvas padaras yra nemirtingas dėl proto; žmogus labiau už visus, nes jis gali priimti Dievą ir dalijasi Dievo esme. Dievas bendrauja tik su šiuo padaru: per sapnus naktį ir per ženklus dieną. Per visus šiuos jis išpranašauja žmogui ateitį: per paukščius, vidurius, įkvėpimą ir šventąjį ąžuolą. Taip žmogus skelbia, kad žino praeitį, dabartį ir ateitį.
- Suprask tai, mano sūnau, kad kiekvienas gyvas padaras vėl ir vėl grįžta į vieną kosmoso dalį: vandens padarai į vandenį, sausumos padarai į žemę, sparnuotieji į orą. Bet žmogus naudoja visus šiuos – žemę, vandenį, orą, ugnį – ir jis mato dangų, ir net jį paliečia savo protu. Dievas yra aplink viską ir per viską, Jis yra veikla ir galia, todėl patirti Dievo buvimą nėra sunku, mano sūnau.
- Jei nori Jį kontempliuoti, stebėk kosmoso tvarką ir šios tvarkos puikų išdėstymą, ir stebėk, kaip viskas, kas matoma, yra iš būtinybės, kaip viskas, kas įvyko ir vyksta dabar, yra per apvaizdą. Stebėk materiją, pilną gyvenimo, šį tokios didybės Dievą, judantį su viskuo, kas gera ir gražu; dievus, dvasias ir žmones.
T. – Bet tai, ką aprašai, tėve, yra veiklos.
H. – Jei tai tik veiklos, mano sūnau, kas jas paskatina? Kitas dievas? Argi nežinai, kad kaip dangus, vanduo, žemė ir oras yra kosmoso dalys, taip pat gyvenimas, nemirtingumas, kraujas, būtinybė, apvaizda, gamta, siela ir protas yra Jo galūnės; ir kad visų šių pastovumas yra tai, kas vadinama aukščiausiuoju gėriu? Taigi nieko, kas atsiranda ar yra atsiradę, nėra, kas nebūtų Dievas. - T. – Taigi Jis yra materijoje, tėve?
H. – Taip, nes jei materija, mano sūnau, yra atskirta nuo Dievo, kokią vietą jai priskirsi? Ką manai, kuo ji galėtų būti, jei ne beforme krūva, jei nėra paskatinta? Bet kadangi ji yra paskatinta, kas ją paskatina? Juk sakėme, kad veikla yra Dievo aspektas. Taigi kas visus gyvus padarus atgaivina? Kas daro nemirtinguosius nemirtingais? Kas keičia kintantį? Ar kalbi apie materiją, kūną ar esmę, žinok, kad tai pačios Dievo veiklos, kad materijos veikla yra Jo materiali prigimtis, kūno veikla yra Jo kūniška prigimtis, o esmės veikla yra Jo esminė prigimtis, ir tai yra Dievas – viskas. - Ir visame nėra nieko, kas nebūtų. Taigi nėra nei dydžio, nei vietos, nei kokybės, nei formos, nei laiko už Dievo ribų, nes Jis yra viskas; ir viskas persmelkia ir aprėpia viską. Nusilenk šiam mokymui, mano sūnau, ir garbink jį. Yra vienas būdas garbinti Dievą: nebūk blogas.
„Didžiausia sielos liga yra Dievo neigimas, po to – tikėjimas regimybe, ir kartu su jais eina visi blogiai ir nieko gero. Bet protas, priešindamasis ligai, užtikrina sielai gėrį, kaip gydytojas užtikrina kūnui sveikatą.“
„O sūnau, dvasinė išmintis slypi tylos įsčiose, o sėkla yra Tiesa ir Aukščiausiasis Gėris.“