Arabijos pusiasalyje prieš atsirandant islamui, vadinamajame Jahiliyya laikotarpyje, moterų gyvenimas buvo pilnas sunkumų ir ribojimų. Tai buvo metas, kai gentys valdė viską, o moterys dažniausiai neturėjo balso sprendimuose. Jos buvo laikomos antrarūšėmis dėl kelių priežasčių, susijusių su visuomenės struktūra, ekonomika ir papročiais. Pavyzdžiui, daugelyje genčių moterys negalėjo paveldėti turto, o jų likimas priklausė nuo vyrų – tėvų, brolių ar vyrų. Jei šeima buvo neturtinga, dukros kartais būdavo užkasamos gyvos kūdikystėje, nes jos buvo matomos kaip našta, o ne nauda. Ši praktika, vadinama wa’d, buvo paplitusi, ypač tarp klajoklių genčių, kur išgyvenimas priklausė nuo stiprių vyrų, galinčių kariauti ar ganyti gyvulius.
Tokią padėtį lėmė keli veiksniai. Pirmiausia, gentinė sistema, kur lojalumas klanui buvo svarbiausias. Vyrai kovojo už genties garbę, o moterys buvo vertinamos pagal tai, kiek sūnų pagimdo. Karai tarp genčių buvo nuolatiniai, tad moterys dažnai tapdavo grobiu – pagrobiamos kaip vergės ar žmonos. Ekonomika taip pat vaidino vaidmenį: prekyba ir klajokliškas gyvenimas reikalavo fizinės jėgos, kurią priskirdavo vyrams. Miestuose kaip Meka moterys galėjo turėti šiek tiek daugiau laisvės – kai kurios valdė turtą ar prekiavo, bet tai buvo išimtys, dažniau tarp turtingų šeimų. Religija, su daugybe stabų ir dievybių, nedavė moterims apsaugos – kai kurios gentys garbino deives, bet tai nekeitė kasdienio gyvenimo, kur moterys buvo traktuojamos kaip nuosavybė. Santuokos buvo be taisyklių: vyrai galėjo vesti kiek nori, o moterys neturėjo teisės į skyrybas ar kraitį.
Koranas, atskleistas VII amžiuje, įvedė pakeitimus, kurie kai kuriems atrodė kaip žingsnis į priekį. Jis davė moterims teisę paveldėti – dukros gaudavo pusę to, ką sūnūs, bet bent jau kažką, ko anksčiau nebuvo. Kraitis (mahr) tapo privalomas, suteikdamas moterims finansinę saugą santuokoje. Skyrybos buvo reglamentuotos: moterys gavo laukimo periodą (iddah), per kurį vyras turėjo jas išlaikyti, o melagingi kaltinimai svetimavimu buvo baudžiami. Koranas uždraudė kūdikių žudymą ir pabrėžė lygybę prieš Dievą – tiek vyrai, tiek moterys atsakingi už savo darbus.
Bet kartu atsirado griežtos pareigos. Moterys turėjo paklusti vyrams, nes vyrai buvo laikomi globėjais dėl išlaikymo atsakomybės. Kuklumas tapo privalomas – hijabas ir aprangos taisyklės, kad jos būtų apsaugotos nuo priekabiavimo. Bausmės už nusižengimus, kaip svetimavimas, buvo griežtos abiem lytims, bet moterims dažnai sunkiau įrodyti nekaltumą dėl liudininkų reikalavimų. Poligamija liko leidžiama, bet ribota iki keturių žmonų su teisingumo sąlyga.
Šie pakeitimai kilo iš noro stabilizuoti šeimą ir visuomenę, bet jie nepadarė moterų visiškai lygių – vyrų autoritetas liko.
| Aspektas | Prieš Koraną (Jahiliyya) | Po Korano |
|---|---|---|
| Paveldėjimas | Dažnai jokio, moterys negaudavo turto | Dukros gauna pusę sūnų dalies, bet bent kažką |
| Santuoka | Be taisyklių, poligamija neribota, jokio kraičio | Ribota iki 4 žmonų, kraitis privalomas |
| Skyrybos | Moterys neturėjo teisės, priklausė nuo vyro | Reglamentuotos, su laukimo periodu ir išlaikymu |
| Kūdikių žudymas | Paplitęs, ypač dukrų | Uždraustas |
| Apranga ir elgesys | Priklausė nuo genties, kartais laisvesnis | Kuklumas privalomas, hijabas |
| Teisės visuomenėje | Antrarūšės, kaip nuosavybė | Teisė į turtą, apsauga nuo šmeižto |
| Pareigos | Priklausomos nuo vyrų, be balso | Paklusnumas vyrui, bet lygybė prieš Dievą |
Ši lentelė rodo, kad Koranas davė apsaugos, bet su naujomis ribomis.