At-Tabarī, pilnu vardu Abū Jaʿfar Muḥammad ibn Jarīr al-Ṭabarī, gimė 839 m. (224 m. hidžros metais) Tabaristane, dabartiniame Irano regione, prie Kaspijos jūros. Jo gimtinė davė jam pavardę „al-Ṭabarī“. Jis užaugo vidutiniškai pasiturinčioje šeimoje ir labai anksti parodė polinkį į mokslą – būdamas vos septynerių jau mokėjo visą Koraną atmintinai, o nuo devynerių pradėjo mokytis teologijos ir teisės pagrindų.
Jaunystėje jis daug keliavo, ieškodamas žymių mokytojų. Studijavo Bagdade, Kufe, Basroje, taip pat Sirijoje ir Egipte. Jis mokėsi iš įvairių madhabų (islamo teisės mokyklų) mokytojų, bet ilgainiui susiformavo savitą teisinę mintį, kuri nebuvo visiškai sutapatinama su keturiomis pagrindinėmis sunitų mokyklomis. Nors jo sekėjų teisės mokykla neišliko, jis paliko gilų pėdsaką kaip nepriklausomas mąstytojas.
Svarbiausias at-Tabarī palikimas yra jo raštai. Jis parašė vieną iš plačiausių ir autoritetingiausių Korano komentarų – „Jāmiʿ al-bayān ʿan taʾwīl āy al-Qurʾān“ (Apibendrinantis aiškinimas apie Korano eilučių interpretaciją). Tai milžiniška daugiatomė tafsiro enciklopedija, kurioje jis surinko ankstyvųjų islamo bendruomenės aiškintojų nuomones, pranašo hadithus, kalbos ir gramatikos paaiškinimus. Šis tafsiras laikomas klasikiniu šaltiniu ir iki šiol naudojamas kaip vienas patikimiausių komentarų.
Ne mažiau svarbus jo darbas – „Tārīkh al-rusul wa-l-mulūk“ (Pranašų ir karalių istorija), dar vadinama „At-Tabarī istorija“. Tai vienas pirmųjų sisteminių islamo istorijos veikalų, apimantis pasaulio įvykius nuo sukūrimo iki pat jo laikų. Ši knyga tapo pagrindu vėlesniems islamo istorikams ir iki šiol yra pagrindinis šaltinis apie ankstyvąją musulmonų bendruomenės raidą.
At-Tabarī buvo ne tik mokslininkas, bet ir didžiulės atminties bei disciplinos žmogus. Šaltiniai mini, kad jis kiekvieną dieną prirašydavo dešimt puslapių, todėl jo raštai siekia tūkstančius puslapių. Gyveno asketiškai – vengė prabangos, dažnai pasninkaudavo, laikėsi dvasinės drausmės.
Jis susidūrė ir su priešiškumu. Kai kurių madhabų šalininkai kritikavo jį už nepriklausomą požiūrį ir tai, kad nesutiko aklai sekti vienos teisės mokyklos. Bagdade buvo net kilę riaušių tarp skirtingų grupių dėl jo idėjų. Nepaisant to, jis išliko tvirtas ir atsidavęs mokslui.
At-Tabarī mirė 923 m. (310 m. hidžros metais) Bagdade, būdamas apie 84 metų. Jo laidotuvės buvo gana sudėtingos, nes dėl priešiškų nuotaikų ne visi iš karto sutiko leisti jį palaidoti viešai, tačiau vėliau jis buvo palaidotas tyliai savo namuose.
Palikimas, kurį jis paliko, yra didžiulis. Jo tafsiras laikomas vienu autoritetingiausių Korano komentarų, o istorijos knyga – vienu išsamiausių islamo istorijos šaltinių. At-Tabarī vardas iki šiol minimas su pagarba, o jo darbai studijuojami tiek islamo pasaulyje, tiek Vakarų universitetuose.