Jėzaus asmuo yra vienas labiausiai diskutuojamų religijos istorijoje. Nuo ankstyvųjų amžių jo tapatybė buvo svarstoma įvairiais kampais: vieni matė jame įsikūnijusį Dievą, kiti – pranašą, mokytoją ar moralės pavyzdį. Ypač ryškiai Jėzaus dieviškumo atmetimą matome islamo šaltiniuose, tačiau tokia mintis randama ir kitose tradicijose, kurios išlaikė atstumą nuo krikščioniškos dogmos.
Korane Jėzus (Īsā) yra pristatomas kaip pranašas, bet ne Dievas. 5 suros „Al-Ma’ida“ 72 eilutėje skelbiama:
„Tikrai netikintys tie, kurie sako: Dievas yra Mesijas, Marijos sūnus. O Mesijas sakė: O Izraelio vaikai! Garbinkite Dievą, mano Viešpatį ir jūsų Viešpatį. Iš tiesų, kas priskiria Dievui partnerius, tam rojus uždraustas, ir jo vieta – ugnis.“
Dar kitoje eilutėje (4:171) pabrėžiama:
„Neperženkite ribų savo religijoje ir nesakykite apie Dievą nieko, tik tiesą. Mesijas Jėzus, Marijos sūnus, tėra Dievo pasiuntinys, Jo žodis, kurį Jis įdėjo į Mariją, ir dvasia iš Jo. Tikėkite į Dievą ir Jo pasiuntinius, ir nesakykite: ‘Trys’. Liaukitės, tai geriau jums. Iš tiesų, Dievas yra vienas Dievas. Garbė Jam! Jam per daug, kad turėtų sūnų.“
Šios eilutės aiškiai paneigia krikščioniškąją Trejybės sampratą bei Dievo Sūnaus idėją. Islamo teologijoje Jėzus išaukštinamas kaip vienas didžiųjų pranašų, gimęs stebuklingai iš Marijos, bet jokiu būdu nelaikomas Dievu.
Jėzaus dieviškumo atmetimą galima rasti ir judaizme. Žydų religinėje tradicijoje Mesijo laukimas yra gyvas, tačiau Jėzus nebuvo pripažintas tuo pažadėtuoju išgelbėtoju. Talmude yra užuominų į Jėzų, bet jos dažniausiai skeptiškos arba kritiškos, pabrėžiančios, kad jis negali būti Dievas ar Mesijas pagal hebrajišką supratimą. Viena iš svarbiausių judaizmo deklaracijų yra Šema malda: „Klausyk, Izraeli: Viešpats yra mūsų Dievas, Viešpats – vienas!“ (Įst 6,4). Šis vienybės principas kategoriškai atmeta bet kokį dieviškumo pasidalijimą ar įsikūnijimą.
Netgi ankstyvojoje krikščionybėje ne visi buvo sutarę dėl Jėzaus prigimties. Kai kurios bendruomenės, pavyzdžiui, arijonai, IV amžiuje tvirtino, kad Jėzus yra sukurtas Dievo Sūnus, bet ne pats amžinasis Dievas. Jų šūkis buvo: „Buvo laikas, kai Sūnaus nebuvo.“ Šis požiūris sulaukė griežtos pasmerkimo per Nikėjos susirinkimą 325 m., tačiau tai rodo, kad Jėzaus dieviškumo klausimas kėlė rimtų ginčų.
Hinduizmo aplinkoje, kur dažnai skirtingos figūros laikomos dieviškomis inkarnacijomis, Jėzus neretai suvokiamas kaip šventas mokytojas ar net avataras, bet nebūtinai kaip vienintelis Dievo Sūnus. Mahatma Gandhi yra sakęs: „Man patinka jūsų Kristus, bet man nepatinka jūsų krikščionys.“ Tai išreiškia pagarbą Jėzui kaip moralės mokytojui, bet ne kaip dievybei.
Budizmo tradicijoje Jėzus taip pat nėra laikomas Dievu. Kai kurie budistai jį mato kaip bodhisatvą – šventąjį, kuris pasiaukoja dėl kitų gerovės. Tačiau budizmo pasaulėžiūra apskritai neigia asmeninį Dievą, todėl Jėzaus dieviškumo samprata čia nėra priimtina. Vietoje to akcentuojama jo etinė žinia ir panašumas į Gautamą Budą.
Įdomu ir tai, kad net kai kurie modernūs mąstytojai, pavyzdžiui, islamo reformatoriai arba sekuliarūs istorikai, Jėzų mato kaip istorinio proceso dalyvį, bet ne antgamtinę būtybę. Jie remiasi Biblijos tekstais, kur Jėzus dažnai vadina save „Žmogaus Sūnumi“ (pvz., Mt 8,20: „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“). Tokia formuluotė nurodo ne tiek dieviškumą, kiek žmogaus trapumą.
Tad matome, kad Jėzaus dieviškumo atmetimas nėra vien islamo ar judaizmo bruožas. Tai platesnė religijų ir filosofijų tendencija, kuri kyla iš griežto monoteizmo arba iš tradicijų, nepripažįstančių įsikūnijusio Dievo idėjos. Tiek Koranas, tiek Tora, tiek budistinės ir hinduistinės interpretacijos pabrėžia žmogaus ar pranašo vaidmenį, o ne dievišką esmę.
Visgi, nepaisant dieviškumo atmetimo, beveik visose tradicijose Jėzus išlieka ypatinga figūra – moralės, atsidavimo, meilės ir teisingumo simbolis. Tai rodo, kad nors jo dieviškumas ne visur pripažįstamas, jo įtaka žmonijos dvasinei raidai yra milžiniška.