Tai klausimas, kuris verčia persvarstyti ne tik filosofiją, bet ir kasdienį gyvenimo jausmą: ar aš renkuosi, ar tiesiog stebiu, kaip mano smegenų laidai žaidžia savo scenarijų?
Neurofiziologija pateikia įdomų iššūkį: eksperimentai, kuriuos pradėjo Benjaminas Libet, rodė, kad smegenyse sprendimo „žygiai“ prasideda keliasdešimt ar net šimtą milisekundžių anksčiau nei sąmoningas suvokimas apie apsisprendimą. Tai paskatino idėją, kad sąmonė yra tarsi vėluojanti komentatorė. Tačiau vėlesni tyrimai parodė, jog situacijos, kuriose matuojami Libet tipo signalo požymiai, yra labai supaprastintos; realiame gyvenime sprendimai dažnai gimsta per sąmoningą apmąstymą, emocijas, socialinį kontekstą, moralinį vertinimą.
Filosofija siūlo kelias gaires. Radikalūs determinizmo šalininkai teigia, kad viskas yra priežasčių grandinė: visi veiksmai priklauso nuo ankstesnių būsenų ir fizinių dėsnių, tad laisva valia yra iliuzija. Priešingas polius — libertarianizmas — palaiko tikrą, nepaaiškinamą pasirinkimo laisvę. Populiari tarpinė pozicija — kompatibilizmas: sąmoningi pasirinkimai gali būti tikri pasirinkimai, net jeigu jie yra priežasčių grandinės dalis, jei būdinga atskira atsakomybės dimensija. Džonas Stjuartas Milis ir Davidas Hume’as mėgino parodyti, kad atsakomybė ir etika realios, kai veiksmai kyla iš asmens charakterio, net jeigu tai turi priežastinį pagrindą.
Religija į šią kovą tarp laisvės ir determinizmo žiūri įvairiai. Augustinas skelbė, kad laisva valia būtina moraliniam gyvenimui — be jos kalte ir nuopelnuose nebūtų prasmės. Tomo Akviniečio teologija bandė suderinti Dievo visžinią su žmogaus pasirinkimu: Dievo žinojimas ne mažina žmogaus veiksmų laisvės, nes žinojimas nėra priežastis. Molinizmo strategija apie „vidinį pažinimą“ (middle knowledge) bando parodyti, kaip Dievas žino, ką kiekvienas žmogus pasirinktų bet kokiomis sąlygomis, leidžiant žmogui išlikti tikru agentu. Kiti tradicijų atstovai, pavyzdžiui kalvinistai, pabrėžia dieviškąją išankstinę valią, bet ir čia rinkoje filosofų ir teologų vyrauja įvairios interpretacijos apie atsakomybę.
Jeigu mes nieko nevaldome, ar gyvenimas netenka prasmės? Net jeigu pasaulis yra (dalis) determinuotas, prasmingumo klausimas neapsiriboja tiesioginiu valdymu. Reikia atskirti ontologinį faktą „ar aš esu priežastis“ nuo egzistencinio jautrumo „ar jaučiu, kad esu atsakingas“. Žmonių santykiai, meilė, kūryba, kančia ir atgaila įgauna prasmę per sąmoningą įsitraukimą — ir tai gali būti autentiška, net jei ją galime išvesti iš smegenų dinamikos. Net automatizuotas širdies plakimas nėra tas pats, kaip sąmoninga meilės prievolė; moralinis gyvenimas reiškiasi per dėmesį, stebėjimą ir įsipareigojimą.
Koks gyvybės tikslas, jei mes nevaldome? Tradicinė teologija siūlo: tikslas nėra vien „pasisekimas“ ar malonumas, bet dalyvavimas dieviškojo gero skleidime. Krikščioniška perspektyva siūlo, kad žmogus kviečiamas į bendrystę su Dievu, tampa partneriu kūrime; institucinis atsakymas — meilė ir tarnystė. Jei laisvės laipsnis mažesnis nei intuityviai manome, vis tiek lieka vieta laisvam atsakymui: galiu nuspręsti mylėti, atleisti, kentėti prasmės vardu. Net jei smegenys sudaro tą poligoną, pasirinkimo estetika ir moralinė intuicija yra žmogaus patyrimo branduolys.
Ar tą tikslą sugalvojo kažkas aukščiau, ar mes patys jį surandame? Teistinis atsakymas skelbia: tikslą suteikė Kūrėjas, kuris siekia bendrystės su kūrinija. Egzistencialistai, pavyzdžiui Sartre’as, tvirtintų priešingai: esame pasmerkti laisvei — patys kuriame prasmę per veiksmus. Galima sujungti: gal Dievas siūlo galimybę, bet mes turime ją priimti ir ją užpildyti praktika. Tokiu atveju laisva valia nėra absoliutus „nepriklausomas generatorius“, o dialogas tarp duotojo saldumo ir žmogaus atsakymo.
Klausimų daug, atsakymų yra daugiasluoksnių. Gal laisvė yra ne absoliutus priešpriešas priežastims, o specifinis žmogiškos būties būdas: sugebančiu peržengti priežastis prasmingu pasirinkimu. Ir net jei smegenys diktuoja mechaniką, sąmonė gali iškilti kaip vieta, kurioje atgyja atsakomybė, meilė ir tikėjimas — būtent tos vertybės, kurios suteikia gyvenimui tikrą svorį.