Agamemnonas“ – viena garsiausių graikų tragedijų, kurią sukūrė Eschilas ir kuri pirmą kartą buvo pastatyta 458 metais prieš Kristų Atėnuose per didžiąsias Dioniso šventes. Šis kūrinys yra pirmoji dalis iš trilogijos „Orestėja“, vienintelės visiškai išlikusios antikinės tragedijų trilogijos. Ją sudaro „Agamemnonas“, „Choeforei“ ir „Eumenidės“, o kartu jos pasakoja ištisą šeimos ir miesto istoriją, kurioje atsiskleidžia dievų valia, keršto grandinė ir teisingumo paieškos. „Agamemnonas“ buvo parašytas ne tik kaip meninis pasakojimas, bet ir kaip religinis bei moralinis kūrinys, skirtas Atėnų bendruomenei, kuri spektaklį matė kaip bendruomeninį ritualą, padedantį suprasti žmogaus ryšį su dievais.
Tragedija prasideda Argos rūmų sargybiniu, laukiančiu savo karaliaus Agamemnono grįžimo iš Trojos karo. Karas, pasibaigęs Trojos sunaikinimu, turėjo būti šlovės ir triumfo akimirka, tačiau dramatiškas įvykis virsta naujos nelaimės pradžia. Agamemnonas įžengia į savo namus kaip nugalėtojas, bet jį pasitinka žmona Klitaimnestra, kuri slapta ruošiasi kerštui. Ji jį nužudo, atkeršydama už dukters Ifigenijos paaukojimą karo pradžioje ir kartu išsipildydama dėl savo santykio su Egistu. Šis kraujo praliejimas nėra paprastas nusikaltimas – jis yra grandinės, kurioje kaltė gimdo kaltę, tęsinys.
Apimtimi tragedija gana didelė, turinti apie 1670 eilučių, todėl laikoma viena ilgiausių išlikusių graikų dramų. Šiuolaikiniuose leidimuose ji užima 60–90 puslapių, priklausomai nuo vertimo. Kaip ir visos graikų tragedijos, ji parašyta eilėmis, o struktūrą sudaro choriniai giedojimai, kuriuose išsakoma liaudies išmintis, dievų baimė ir moralinės pamokos, bei pagrindinių veikėjų dialogai.
Religinės sąsajos šiame kūrinyje itin svarbios. Eschilas parodo, kad žmogaus gyvenimą valdo dievų teisingumas, o kiekviena nuodėmė ir auka neišvengiamai atneša pasekmių. Agamemnono sprendimas paaukoti dukrą Ifigeniją, kad būtų palankus vėjas laivynui, yra didžiulis nusikaltimas moralės ir šeimos prigimčiai, bet tuo pat metu tai buvo auka, reikalauta dievų vardu. Tokia dilema parodo, kaip žmogus yra priverstas paklusti aukštesnei valiai net tada, kai tai atrodo nežmoniška. Klitaimnestros kerštas taip pat nėra vien tik asmeninė aistra – tai dievų lemties ir užkeiktos Atreidų giminės istorijos dalis, kurioje praeities nusikaltimai persiduoda į ateitį.
Dievai šioje tragedijoje nėra paprasti veikėjai, bet jie nuolat juntami kaip nematomi sprendėjai. Žmonių veiksmai, nors ir laisvi, vis tiek įsipina į lemties tinklą. Chorai nuolat primena, kad puikybė ir neteisingi sprendimai sukelia dievų rūstybę, o kančia tampa priemone, per kurią žmonės išmoksta išminties. Eschilo garsioji mintis, kad per kančią ateina supratimas, šiame kūrinyje atskleidžia, jog žmogus dievų akivaizdoje yra trapus ir turi nuolat mokytis nuolankumo.
„Agamemnonas“ buvo naudojamas kaip moralinė pamoka Atėnų piliečiams, žiūrėjusiems spektaklį šventykloje kaip bendruomeninį aktą. Tai buvo ir meno kūrinys, ir religinė patirtis, skatinusi mąstyti apie teisingumą, šeimos atsakomybę, valdovo pareigas ir dievų tvarką. Vėlesnėje trilogijos eigoje parodoma, kad keršto grandinė negali tęstis be galo, todėl turi būti įsteigtas naujas teisingumo būdas – teismas. Taip iš chaotiško keršto pasaulio atsiranda tvarka, kurią patvirtina dievai.
Šio kūrinio reikšmė neapsiriboja antika. Jis parodo, kad religija ir moralė glaudžiai siejasi su žmogaus gyvenimu, o kančia tampa kelrode žvaigžde į išmintį. Krikščioniui skaitytojui čia galima atpažinti svarbias paraleles: žmogaus nuodėmės neišvengiamai reikalauja atpirkimo, bet galiausiai tik dieviškas teisingumas gali nutraukti smurto grandinę ir suteikti atleidimą. Todėl „Agamemnonas“ yra ne tik antikos tragedija, bet ir gili dvasinė drama, atverianti kelią svarstyti apie žmogaus santykį su Dievu, lemtimi ir bendruomene.
Citatos
- „Dzeusas, kas jis bebūtų, jei tik jis nori, leisiu jam būti tuo, kuo jis nori vadintis.“
(„Agamemnonas“)
Čia choras kalba apie dievų viršenybę, pripažindamas, kad Dzeusas yra galutinė galia, net jei jo pavidalai žmonėms sunkiai suvokiami. - „Per kančią ateina išmintis, ir net prieš miegą širdyje laša skausmo lašai, kol prieš savo valią žmogus įgyja supratimą – tai Dzeuso dovana.“
(„Agamemnonas“)
Ši garsi eilutė sako, kad išmintis dažniausiai pasiekiama tik per kančią. Dievų pedagogika yra griežta, bet teisinga. - „Dievai pažadina vėjus, bet jų dovana pareikalauja žmogaus aukos.“
(„Agamemnonas“)
Užuomina į Ifigenijos paaukojimą: kad gautų palankius vėjus Trojos žygiui, Agamemnonas turi paaukoti savo dukrą. Tai parodo, kaip žmogus įkliūva tarp pareigos dievams ir meilės šeimai. - „Kas užtraukia namams kaltę, tas užtraukia ir keršto dvasią, kuri nesitraukia, kol kaltė neišpirktąja lieka.“
(„Agamemnonas“)
Čia išsakoma mintis apie Atreidų giminės prakeikimą – dieviškas teisingumas veikia ne tik vieną žmogų, bet ir visą jo namų giminę. - „Didžiausia nuodėmė – kai žmogus pamano, kad yra už dievus galingesnis.“
(„Agamemnonas“)
Choras čia kalba apie puikybės pavojų. Antikos religijoje „hybris“ laikyta didžiausia klaida, nes ji sukelia dievų rūstybę. - „Tegu maldos pakyla, bet niekas neištrins to, ką likimas įrašė.“
(„Agamemnonas“)
Mintis, kad maldos ir auka turi ribą – dievų sprendimai negali būti atšaukti. Tai parodo fatalistinę graikų religijos prigimtį. - „Teisingumo deivė neapleidžia tų, kurie aukoja pagal teisę.“
(„Agamemnonas“)
Choras sako, kad jei auka atliekama teisingai, pagal dievų valią, namai gauna palaiminimą. Bet neteisinga auka pritraukia pražūtį. - „Šeimos kraujas šaukiasi dievų keršto, ir jų balsas nenutyla per kartų kartas.“
(„Agamemnonas“)
Tai reiškia, kad žmogaus nusikaltimas nėra tik jo paties problema – visa giminė gali paveldėti kaltę, kol ji neišpirktąja lieka. - „Net ir nugalėtojui privalu bijoti dievų – pergalė ne amžina, o galia lengvai virsta pražūtimi.“
(„Agamemnonas“)
Choras įspėja, kad pergalės akimirką valdovas turi prisiminti savo ribas. Tai tiesiogiai susiję su Agamemnono likimu. - „Kas tiki, kad be dievų gali būti teisingumas, tas klysta – nes tik dievai parodo ribą tarp nuodėmės ir atpirkimo.“
(„Agamemnonas“)
Čia išsakoma pagrindinė tragedijos pamoka: žmonės gali kovoti, keršyti, bet tik dievų nustatyta tvarka gali užbaigti blogio grandinę.