Philo Judaeus (Filonas Aleksandrietis) – I a. žydų filosofas, teologas ir ieškotojas, bandęs sujungti graikų mąstyseną su judaizmo tradicija. Jo kūryba – tai platus traktatų, komentavimų ir dialogų rinkinys, parašytas graikų kalba, kuriame Philo pasitelkia platoniškos ir stojiškos filosofijos idėjas, kad alegoriškai išaiškintų Senojo Testamento pasakojimus bei Mozės įstatymus. Jo interpretacijos nėra paviršutiniškos – jos atskleidžia gilią dvasinę prasmę, kurią autorius regi kiekviename biblinio teksto žodyje.
Philo darbai skirstomi į kelias pagrindines sritis. Pirmiausia, tai biblinių pasakojimų alegoriniai komentarai („On the Creation“, „Allegorical Interpretation I–III“, „On the Cherubim“, „On the Birth of Abel…“), kuriuose kūrimo aktas, cherubinai ar Abelių ir Kaino aukos tampa dvasinėmis instrukcijomis sielos tobulėjimui. Antra, etinių ir moralinių traktatų grupė („On the Virtues“, „Every Good Man Is Free“, „On Rewards and Punishments“), kurioje Philo aptaria dorybių hierarchiją, laisvės sampratą ir Dievo atlygio mechanizmus. Trečia, apologetiniai veikalai („Hypothetica: Apology for the Jews“, „Flaccus“), skirti ginti žydų papročius ir tikėjimą prieš pagonišką kritiką bei aiškinti Romos valdžios požiūrį į judaizmą. Taip pat svarbūs dialogai ir klausimų-atsakymų traktatai („Questions and Answers on Genesis I–III“), „On the Embassy to Gaius“ ir fragmentiški raštai apie apreiškimus („On Providence“), kurie atskleidžia Philo santykį su valdžia ir jo pranašišką žvilgsnį į dieviškąją globa.
Visi šie kūriniai atspindi Philo siekį parodyti, kad Mozės Įstatymas ne tik palaiko moralinį gyvenimą, bet ir artimiausias aukščiausiųjų filosofų doktrinoms apie sielos nemirtingumą, dieviškąją sielos gydomąją galią bei pasaulio tvarką. Būtent todėl Philo raštai tapo ne tik kertiniu akmeniu helenistinės judaistinės minties istorijoje, bet ir svarbiu tiltu į ankstyvosios krikščionybės intelektualinį lauką, kur jo Logos-teorija ir sielos kontempliacijos idealai įgavo tolesnį plėtotės kelią.
Apie kūriniją (On the Creation). Šiame veikale Filo pasakoja apie pasaulio sukūrimą pagal Pradžios knygą. Jis pateikia savo garsiausią idėją apie Logos – dieviškąjį protą ar žodį, per kurį Dievas sukūrė visatą. Logos yra tarpininkas tarp begalybės Dievo ir materialaus pasaulio. Kūrinijos aprašymas pas Filo tampa filosofine kosmologija, grįsta Platono ir stoikų mintimis, bet įtvirtinta judaizmo šventraštyje.
Alegorinės interpretacijos I–III (Allegorical Interpretation I–III). Čia Filo sistemingai aiškina Pradžios knygos pirmuosius skyrius alegoriškai. Pavyzdžiui, Adomas simbolizuoja protą, Ieva – jausmus, gyvatė – geismą. Pasakojimas apie rojų ir žmogaus nuopuolį nėra tik istorinė istorija, bet vidinė žmogaus sielos drama, kur kova tarp proto ir aistrų nulemia moralinį gyvenimą.
Apie cherubinus (On the Cherubim). Filo nagrinėja cherubų, saugančių Edeno sodą, reikšmę. Jam tai ne mitinės būtybės, o dvasinės jėgos, simbolizuojančios Dievo išminties ir įstatymo sargybą.
Apie Abelio gimimą ir jo aukas (On the Birth of Abel…). Šiame veikale aiškinamos Kaino ir Abelio aukos. Abelio auka reiškia dorybę ir tikrą pamaldumą, o Kaino – egoizmą ir nedorybę.
Kad blogesnis puola geresnįjį (That the Worse is Wont to Attack the Better). Filo pabrėžia moralinį dėsningumą: blogis visuomet kelia grėsmę gėriui, bet tai yra žmogaus išbandymo kelias.
Apie Kaino palikuonis (On the Posterity of Cain). Čia pasakojama, kaip nuodėmė dauginasi – Kaino palikuonys simbolizuoja įvairias ydas, kurios kyla iš pirmosios neteisybės.
Apie milžinus (On the Giants). Filo komentuoja pasakojimus apie „Dievo sūnus“ ir „milžinus“ (Pr 6). Jam tai – aistrų ir instinktų simboliai, kurie prislėgia sielą.
Apie Dievo nekintamumą (On the Unchangableness of God). Veikale teigiama, kad tik Dievas yra nekintamas, tobulai pastovus, nesikeičiantis, o visa kūrinija yra laikina ir kintanti.
Apie žemdirbystę (On Husbandry). Filo naudoja žemdirbystės vaizdinius kaip alegoriją sielos darbui. Žemės įdirbimas prilyginamas vidinei drausmei ir dorybių ugdymui.
Apie Nojų kaip sodininką (Concerning Noah’s Work as a Planter). Šis kūrinys aiškina Nojaus vynuogyno istoriją. Vynas ir girtumas tampa simboliu klaidingo proto naudojimo ir aistrų.
Apie girtumą (On Drunkenness). Šiame traktate vynas alegoriškai reiškia žmogaus aistrų svaiginimą. Filo ragina blaivybę kaip proto kontrolę.
Apie Nojaus maldas ir prakeikimus (On the Prayers and Curses of Noah). Komentuojama Nojaus reakcija į Chamą ir jo sūnus, kurio prakeikimas aiškinamas kaip moralinis dėsningumas, o ne tik istorinė bausmė.
Apie kalbų sumaištį (On the Confusion of Tongues). Filo aiškina Babelio istoriją kaip žmogaus puikybės ir proto sugedimo simbolį. Didžiūnų bandymas pasistatyti bokštą yra įvaizdis žmogaus siekio pranokti Dievą.
Apie Abraomo kelionę (On the Migration of Abraham). Čia Abraomas pateikiamas kaip pavyzdys žmogaus, kuris palieka pasaulietinį gyvenimą ir keliauja į dvasinę laisvę, vadovaudamasis Dievo balsu.
Kas yra dieviškųjų dalykų paveldėtojas (Who is the Heir of Divine Things?). Traktate aiškinama, kad tik tas, kuris ugdo dorybes, yra tikrasis Dievo pažadų paveldėtojas.
Apie susijungimą su pradžios studijomis (On Mating with the Preliminary Studies). Filo ragina mokytis „pasaulietinių“ mokslų kaip kelio paruošimo Dievo išminčiai. Filosofija ir mokslas, jo manymu, yra pagalbiniai, bet svarbūs tikėjimui.
Apie bėgimą ir atradimą (On Flight and Finding). Šis veikalas aiškina, kad tikras atradimas įvyksta tada, kai žmogus „pabėga“ nuo ydų ir atsiveria Dievui.
Apie vardų pakeitimą (On the Change of Names). Senojo Testamento pavyzdžiai Abraomo ir Jokūbo vardų pakeitimu aiškinami kaip vidinė transformacija į aukštesnę dvasinę būseną.
Apie sapnus, siunčiamus Dievo (On Dreams, That They are God-Sent). Veikalas tvirtina, kad sapnai gali būti dieviškos išminties priemonė. Filo jungia graikų filosofijos sapnų analizę su bibliniu pranašiškų sapnų pavyzdžiu.
Apie Abraomą (On Abraham). Čia Filo kalba apie Abraomo dorybes, jo tikėjimą, svetingumą ir paklusnumą Dievui, pateikdamas jį kaip moralinį ir filosofinį idealą.
Apie Juozapą (On Joseph). Traktuojamas Juozapo gyvenimas, jo tariama tragedija tampa pavyzdžiu, kaip kantrybė, dorumas ir protas nugali sunkumus.
Apie Mozės gyvenimą I–II (On the Life of Moses I–II). Tai vienas svarbiausių Filo kūrinių, didinga Mozės biografija. Mozė čia pavaizduotas kaip didžiausias pranašas, įstatymo leidėjas, karvedys, dvasinis vadovas ir filosofas, pranokęs net graikų mokytojus.
Dekalogas (The Decalogue). Šis traktatas skirtas Dešimčiai Dievo įsakymų. Jie išaiškinami ne tik kaip tautinė teisė, bet kaip universalūs moraliniai dėsniai.
Specialieji įstatymai I–IV (The Special Laws I–IV). Veikalų ciklas detalizuoja įvairius Mozės įstatymo aspektus: religinę praktiką, aukas, šventes, kasdienį gyvenimą. Filo visur mato moralines ir filosofines potekstes.
Apie dorybes (On the Virtues). Šis kūrinys pateikia dorybių katalogą, aptaria teisingumą, pamaldumą, dosnumą, nuolankumą.
Apie atlygį ir bausmes (On Rewards and Punishments). Aiškinama, kad Dievas atlygina už dorybes ir baudžia už nuodėmes, ne tik šiame gyvenime, bet ir sielai po mirties.
Kiekvienas doras žmogus yra laisvas (Every Good Man is Free). Filo teigia, kad tikra laisvė yra vidinė – gyventi pagal dorybę ir dievišką valią, o ne politinė nepriklausomybė ar turto gausa.
Apie kontempliatyvų gyvenimą (On the Contemplative Life / Therapeutae). Vienas garsiausių kūrinių, aprašantis terapeutų bendruomenę Egipte. Jie gyveno asketiškai, užsiėmė šventraščių studijomis, maldomis, bendromis šventėmis – tai beveik pirmasis „proto-vienuolijos“ aprašymas istorijoje.
Apie pasaulio amžinumą (On the Eternity of the World). Filas svarsto filosofinę temą apie pasaulio buvimą laike. Nors judaizmas moko apie kūriniją, Filo įtraukia graikišką klausimą apie visatos amžinumą, mėgindamas suderinti abi mintis.
Flakas (Flaccus). Istorinis veikalas, kuriame Filo aprašo Aleksandrijos žydų persekiojimus prokonsulo Flako laikais.
Hipotetika: apologija žydams (Hypothetica: Apology for the Jews). Apologetinis kūrinys, gindamas judaizmą nuo pagonių priekaištų, pristato žydų įstatymo išmintį ir pateikia išsamų esenų gyvenimo būdo aprašymą.
Apie Apvaizdą (On Providence, Fragment I–II). Filosofinis svarstymas, aiškinantis, kad pasaulis valdomas dieviškos apvaizdos, o ne aklos atsitiktinybės.
Apie pasiuntinybę pas Gajų (On the Embassy to Gaius). Filo veikale aprašoma delegacija pas Romos imperatorių Kaligulą, kurioje jis pats dalyvavo. Tai dokumentas apie dramatišką žydų ir Romos santykių įtampą.
Klausimai ir atsakymai apie Pradžios knygą I–III (Questions and Answers on Genesis I–III). Šie veikalai parašyti klausimų–atsakymų forma, pateikiant išsamius Biblijos pasakojimų aiškinimus. Jie buvo skirti mokymui, tarsi katechezė.
Priedai ir fragmentai (Appendices and Fragments). Tai įvairūs išlikę fragmentai, papildantys bendrą Filo filosofinę ir teologinę mintį, kurie nebuvo įtraukti į baigtus traktatus, bet parodo jo mąstymo platumą.
Sąrašas ir santrumpos
De Cherubim (Περὶ τῶν Χερουβείμ, On the Cherubim) – Cher.
De Sacrificiis Abelis et Caini (On the Sacrifices of Abel and Cain) – Sacr.
Quod Deterius Potiori Insidiari Soleat (That the Worse Attacks the Better) – Det.
De Posteritate Caini (On the Posterity of Cain) – Post.
De Gigantibus (On the Giants) – Gig.
Quod Deus Sit Immutabilis (That God Is Unchangeable) – Imm. (kartais Immut.)
De Agricultura (On Husbandry) – Agric. (arba Agr.)
De Plantatione (On the Plantation / Concerning Noah as Planter) – Plant.
De Ebrietate (On Drunkenness) – Ebr.
De Sobrietate Noe (On Sobriety / On the Prayers and Curses of Noah) – Sob.
De Confusione Linguarum (On the Confusion of Tongues) – Conf.
De Migratione Abrahami (On the Migration of Abraham) – Mig.
Quis Rerum Divinarum Heres Sit (Who Is the Heir of Divine Things?) – Her.
De Congressu Eruditionis Gratia (On Mating with the Preliminary Studies) – Congr.
De Fuga et Inventione (On Flight and Finding) – Fug.
De Mutatione Nominum (On the Change of Names) – Mut.
De Somniis I–II (On Dreams I–II) – Somn.
De Abrahamo (On Abraham) – Abr.
De Josepho (On Joseph) – Jos.
De Vita Moysis I–II (On the Life of Moses I–II) – Mos.
De Decalogo (The Decalogue) – Decal.
De Specialibus Legibus I–IV (The Special Laws I–IV) – Spec.
De Virtutibus (On the Virtues) – Virt.
De Praemiis et Poenis (On Rewards and Punishments) – Praem.
Quod Omnis Probus Liber Sit (Every Good Man Is Free) – Prob. (arba Quod Prob.)
De Vita Contemplativa (Περὶ βίου θεωρητικοῦ, On the Contemplative Life / The Therapeutae) – Contempl. arba Vit. Cont.
De Aeternitate Mundi (On the Eternity of the World) – Aet. M. (arba Aet.)
In Flaccum (Against Flaccus) – Flacc.
Hypothetica (Apologia pro Judaeis, Hypothetica: Apology for the Jews) – Hypoth.
De Providentia, Fragmenta (On Providence, Fragments) – Prov.
Legatio ad Gaium (On the Embassy to Gaius) – Legat. (kartais Leg.)
Quaestiones et Solutiones in Genesin I–III (Questions and Answers on Genesis I–III) – QG.
Appendices et Fragmenta varia (Appendices and Various Fragments) – Frg.
Ištraukos
„Dievas sukūrė visatą ne bet kaip, bet per Logą – dieviškąjį Žodį, tarpininką tarp beribio Kūrėjo ir riboto kūrinio. Lyg architektas pirmiau kuria planą, o tik po to pastatą, taip ir Dievas pirmiausia pagimdė Logą, o per jį – visa, kas yra.“
(Apie kūriniją, 6–7)
„Adomas yra protas, Ieva – juslingumas, o gyvatė – geismas. Kai protas susilieja su juslėmis ir pasiduoda geismui, žmogus išvaromas iš dvasinio rojaus į netvarkos ir kančios pasaulį.“
(Alegorinė interpretacija I, 33)
„Cherubai, stovintys Edeno vartuose, nėra kūniški padarai; jie yra simbolinės dorybės, saugančios išminties sodą, kad į jį neįžengtų tie, kurie neapvalė savo sielos.“
(Apie cherubinus, 27)
„Abelio auka kyla tiesiai į dangų, nes ji aukojama su tyru protu; Kaino dovanos tebėra žemėje, nes atneštos tuščiagarbės ir ambicijos rankomis.“
(Apie Abelio gimimą ir aukas, 22)
„Visuomet blogesnysis puola geresnįjį; tai amžinas dėsnis, kad dorybė tik per kovą tampa tvirta.“
(Kad blogesnis puola geresnįjį, 13)
„Kaino palikuonys – tai ydų giminė: nepasotinamas troškimas, godumas, įžūlumas ir visa, kas pražudo sielą.“
(Apie Kaino palikuonis, 14)
„Milžinai, apie kuriuos kalba Raštas, yra mūsų nekontroliuojamos aistros, užgriūvančios sielą tarsi grėsmingi kalnai.“
(Apie milžinus, 6)
„Vienintelis nekintantis yra Dievas; visa, kas sukurta, nuolatos juda, gimsta ir nyksta.“
(Apie Dievo nekintamumą, 62)
„Kaip žemdirbys aria dirvą, kad pasėtų gerą sėklą, taip ir siela privalo ravėti savo lauką – išrauti ydas ir kultivuoti dorybes.“
(Apie žemdirbystę, 28)
„Vynas simbolizuoja pasimėgavimą jutiminiais malonumais; nesaikingas gėrimas aptemdo protą ir padaro žmogų panašų į gyvulį.“
(Apie girtumą, 17)
„Babelio bokštas byloja apie žmogaus puikybę: statinys danguje subyra, nes protas, atitrūkęs nuo Dievo, pats sukelia sumaištį.“
(Apie kalbų sumaištį, 12)
„Palik savo gimtinę – tai palik savo geismus; keliauk į dvasinę žemę, kurioje gyvena laisvas protas.“
(Apie Abraomo kelionę, 69)
„Tik tas paveldi dieviškąsias gėrybes, kuris pasidarė vertas jų išsiugdydamas dorybes.“
(Kas yra dieviškųjų dalykų paveldėtojas, 29)
„Filosofija ir mokslai yra paruošiamoji mokykla: tik išmokus žmogiškuosius menas, galima žengti į dieviškosios išminties šventovę.“
(Apie susijungimą su pradžios studijomis, 15)
„Sielos pabėgimas nuo ydos – tai tikrasis radinys; o atradęs Dievą, žmogus atranda pats save.“
(Apie bėgimą ir atradimą, 112)
„Kai Abramui duodamas vardas Abraomas, į jo būtį įrašoma Dievo raidė; vardų kaita žymi vidinį virsmą į aukštesnį gyvenimą.“
(Apie vardų pakeitimą, 101)
„Sapnai – tai Dievo kalba miegantiesiems; per juos Jis švelniai atveria paslaptis tiems, kurie dieną galbūt negirdėtų.“
(Apie sapnus, I 148)
„Mozė – įstatymo leidėjas, karvedys, filosofas ir pranašas viename asmenyje; jokioje tautų istorijoje nerasime tokios visapusiškos didybės.“
(Apie Mozės gyvenimą II, 288)
„Dešimt įsakymų – tai dorybių viršūnės; visi kiti įstatymai tėra jų išsamus aiškinimas.“
(Dekalogas, 97)
„Įstatymas yra suprotojama Dievo valia – balsas, kviečiantis visas tautas į bendrą dorybės gyvenimą.“
(Specialieji įstatymai I, įžanga)
„Laisvė ne kūne, bet sieloje: verčiausieji tironai yra aistros, ir tik dorybė gali juos nuversti.“
(Kiekvienas doras žmogus yra laisvas, 45)
„Terapeutai dieną skiria tyliai meditacijai, o sutemus susirenka bendrai šlovinti Dievą; jų namuose yra atskira šventovė, į kurią neįžengia joks pasaulietiškas daiktas.“
(Apie kontempliatyvų gyvenimą, 25–27)
„Pasaulio prigimtis nepaneigia jo pradžios, bet drauge rodo, kad būdamas pradėtas Dievo mintyje, jis lieka amžinas Jo globojamame plane.“
(Apie pasaulio amžinumą, 35)
„Flako tironija parodė, kaip žmogiška valdžia, iškeldama save aukščiau teisingumo, susiduria su dievišku teismu ir žlunga.“
(Flakas, 72)
„Esenai – tai tie, kurie dėl nepaprasto šventumo taip ir vadinami; jie gyvena daugelyje Judėjos miestų, bendrai dalijasi turtu ir ištvermingai darbuojasi iki saulėlydžio.“
(Hipotetika, XI 1–6)
„Dieviškoji Apvaizda valdo viską – kas žmogui atrodo atsitiktinumas, tas Dievui yra išmintingas planas, tvarkantis pasaulį link gerovės.“
(Apie Apvaizdą, frg. I 10)
„Aš stovėjau Romoje priešais Gajų (Kaligulą) kaip tautos pasiuntinys ir mačiau, kaip valdovo puikybė grimzta į beprotybę, kai jis pamėgina pasisavinti dieviškąją garbę.“
(Pasiuntinybė pas Gajų, 115)
„Paklausk Rašto, ir jis atsakys; klausk dar kartą, ir jis atvers gilesnę prasmę, nes žodžiai – tai paviršius, o sielą gaivina paslėptas šaltinis.“
(Klausimai ir atsakymai apie Pradžios knygą I, proemium)