Friedricho Nietzsche’s idėja „amžinasis sugrįžimas“ (vok. Die ewige Wiederkehr, angl. the eternal recurrence) – viena iš paradoksaliausių ir kartu įtaikiausių jo filosofinių minčių, kviečianti radikaliai pergalvoti mūsų santykį su laiku, būtimi ir gyvenimo prasme. Tai ne šiaip teorinė hipotezė – Nietzsche ją pateikė kaip egzistencinį testą: ar tavo gyvenimas yra toks, kurį panorėtum gyventi vėl ir vėl, be pabaigos, be naujų pradžių, su visais pakilimais ir nuopuoliais? Pagal šią mintį viskas visatoje – nuo didžiųjų kosminių ciklų iki tavo menkiausių gestų – begalinį kiekį kartų pasikartoja.
Nietzsche nesiekė šia idėja pagrįsti fizikos modelio – jis iškėlė ją kaip dvasinį veidrodį, kuriame žmogus priverstas pamatyti savo vertybes nuogai: ar tavo pasirinkimai pakankamai gilūs, kad būtum pasiruošęs juos išgyventi amžinai? Ši koncepcija turi ryšį su senovės stoikų, induizmo, net kai kurių šiuolaikinių kvantinės fizikos interpretacijų cikliškumo idėjomis, tačiau Nietzsche ją išgrynino kaip provokaciją valiai, kaip iššūkį žmogaus dvasinei jėgai.
Nietzsche savo veikale „Taip kalbėjo Zaratustra“ (1883–1885) pirmą kartą išsamiai pristatė amžinojo sugrįžimo idėją, vaizdingai perteikdamas ją per Zaratustros dialogus. Vienoje iš įsimintiniausių citatų jis rašo: „Žiūrėk, mes žinome, ką tu mokai: kad viskas amžinai sugrįžta, ir mes patys kartu su tuo, ir kad mes jau buvome čia begalinį skaičių kartų, ir visi dalykai kartu su mumis“ (Taip kalbėjo Zaratustra, III dalis, „Apie regėjimą ir mįslę“). Ši mintis Zaratustrai kyla kaip vizija, kai jis susiduria su „demonu“, kuris jam meta iššūkį: ar žmogus galėtų ištverti mintį, kad kiekviena kančia, džiaugsmas ir smulkmena kartosis amžinai? Nietzsche šią idėją pateikė ne kaip mokslinį teiginį, o kaip minties eksperimentą, skatinantį žmogų įvertinti savo gyvenimo pasirinkimus. Jei kiekviena akimirka kartosis, ar mes galime priimti savo gyvenimą su visomis jo klaidomis ir triumfais?
Amžinojo sugrįžimo idėja turi šaknis senovės filosofijoje. Pavyzdžiui, stoikai, tokie kaip Markas Aurelijus, tikėjo cikliška visatos prigimtimi, kur po kiekvieno kosminio ciklo pasaulis atsinaujina per „didįjį gaisrą“ (ekpyrosis) ir vėl kartojasi. Panašios idėjos randamos ir indų filosofijoje, ypač per reinkarnacijos ir kosminių ciklų (kalpų) sąvokas, kurios aprašo begalinius būties kartojimus. Tačiau Nietzsche šią idėją transformavo, suteikdamas jai egzistencinį atspalvį. Skirtingai nei stoikų ar indų mokymuose, kur cikliškumas dažnai siejamas su kosmine tvarka ar dievišku planu, Nietzsche amžinasis sugrįžimas yra beprasmiškas – jis neturi aukštesnio tikslo ar dieviškos intencijos. Vietoje to, jis kviečia žmogų patį kurti prasmę. Kaip jis rašo „Linksmajame moksle“ (1882): „Ar tu gyventum savo gyvenimą dar kartą ir begalinį skaičių kartų, be jokios naujovės?“ (Linksmasis mokslas, 341 aforizmas). Šis klausimas skatina žmogų ne tik priimti gyvenimą, bet ir mylėti jį – tai, ką Nietzsche vadina amor fati (meile likimui).
Religiniu požiūriu amžinojo sugrįžimo idėja gali būti interpretuojama kaip iššūkis tradiciniam linijiniam laiko suvokimui, būdingam krikščionybei ar islamui, kur laikas turi pradžią (kūrimą) ir pabaigą (paskutinį teismą). Pavyzdžiui, krikščionybėje amžinybė dažnai siejama su Dievo buvimu už laiko ribų, kaip teigiama Psalmėse: „Nuo amžinybės iki amžinybės tu esi Dievas“ (Ps 90, 2). Nietzsche idėja, priešingai, pašalina dieviškąjį elementą ir pabrėžia žmogišką atsakomybę už savo gyvenimo prasmę. Vis dėlto kai kurie teologai, tokie kaip XX a. mąstytojas Paulas Tillichas, bandė suderinti Nietzsche idėjas su religinėmis perspektyvomis, teigdami, kad amžinasis sugrįžimas gali būti suvokiamas kaip kvietimas gyventi autentiškai Dievo akivaizdoje, net jei pats Nietzsche atmetė krikščioniškąją teleologiją.
Filosofiškai amžinasis sugrįžimas yra ne tik laiko cikliškumo idėja, bet ir etinis iššūkis. Nietzsche siūlo, kad suvokimas, jog gyvenimas kartosis amžinai, gali išlaisvinti žmogų iš nihilizmo gniaužtų. Jei viskas kartosis, tuomet kiekviena akimirka tampa nepaprastai reikšminga. Pavyzdžiui, įsivaizduokime žmogų, kuris kiekvieną rytą geria kavą prie lango, stebėdamas praeivius. Nietzsche klausia: ar šis ritualas, kartodamasis amžinai, teiktų džiaugsmą, ar taptų nepakeliama našta? Ši mintis skatina žmogų sąmoningai rinktis veiksmus, kurie yra verti kartotis. Kita vertus, kai kurie filosofai, tokie kaip Martinas Heideggeris, interpretavo Nietzsche idėją kaip ontologinį klausimą apie būties prigimtį, teigdami, kad amžinasis sugrįžimas yra būdas suvokti žmogaus laikinumą ir ribotumą begalinio kartojimosi kontekste.
Praktinis amžinojo sugrįžimo idėjos pavyzdys galėtų būti menininko gyvenimas. Tarkime, tapytojas kiekvieną dieną kuria paveikslą, žinodamas, kad jo darbas bus vertinamas amžinai kartojamame cikle. Ar jis rinktųsi kurti atsainiai, ar siektų, kad kiekvienas potėpis būtų tobulas? Nietzsche idėja skatina menininką (ir kiekvieną žmogų) rinktis kūrybą, kuri atspindi autentiškumą ir aistrą. Kitas pavyzdys – kasdienis gerumo aktas, pavyzdžiui, padedant nepažįstamajam gatvėje. Jei šis veiksmas kartosis amžinai, ar jis vis dar atrodytų prasmingas? Nietzsche kviečia mus gyventi taip, kad atsakymas būtų „taip“.
Kultūriniame kontekste amžinojo sugrįžimo idėja atsispindi ir populiariojoje kultūroje. Pavyzdžiui, 1993 m. filmas „Švilpiko diena“ (Groundhog Day) vaizduoja pagrindinį herojų, kuris įstrigęs kartojamoje dienoje, išmoksta gyventi prasmingai, priimdamas savo gyvenimo ribotumus. Nors filmas tiesiogiai nesiremia Nietzsche, jis atspindi amžinojo sugrįžimo dvasią – idėją, kad žmogus turi rasti prasmę net ir kartojimosi monotonijoje. Panašiai ir šiuolaikiniai mokslinės fantastikos kūriniai, tokie kaip serialas „Westworld“, nagrinėja cikliškumo ir sąmonės temas, klausdami, ar kartojimasis gali vesti į laisvę ar tik į beprasmybę.
Matematinėje ir mokslinėje perspektyvoje amžinasis sugrįžimas turi tam tikrų sąsajų su XIX a. fizikos idėjomis. Nietzsche buvo paveiktas to meto mokslinių diskusijų apie entropiją ir visatos cikliškumą, ypač Friedricho Helmholtzo ir kitų termodinamikos teorijų. Jei visata yra uždara sistema su ribotu energijos kiekiu, teoriškai įmanoma, kad tam tikros būsenos gali pasikartoti po neįsivaizduojamai ilgo laiko. Tačiau Nietzsche idėja labiau egzistencinė nei mokslinė – jis nesiūlė jos kaip fizinio dėsnio, o kaip būdą išbandyti žmogaus valią. Įdomus faktas: Nietzsche užrašuose randama užuomina, kad jis svarstė amžinojo sugrįžimo idėją kaip galimą kosmologinę hipotezę, tačiau galutiniame variante pasirinko ją pateikti kaip filosofinį iššūkį.