Čiortas, kurio rusiškas originalas yra Чёрт (senesnėje rašyboje Чорт), o labiau paplitusi tarptautinė transkripcija – Tchort, yra viena iš pagrindinių ir labiausiai atpažįstamų figūrų slavų demonologijoje. Nors jis dažnai tiesiogiai verčiamas kaip „rusų velnias“, toks apibrėžimas yra per siauras ir neatskleidžia visos jo sudėtingos kilmės. Čiortas yra ne tiek konkretus demono asmenvardis, kiek bendrinis terminas, apibūdinantis piktąją dvasią, kurios šaknys siekia kur kas gilesnius, ikikrikščioniškus laikus. Sąsaja su terminu „juodasis dievas“ yra ne atsitiktinė, o tiesioginė nuoroda į jo tikėtiną prototipą – galingą senovės slavų tamsos dievybę.
Prieš slavų žemių krikštą, daugelio genčių pasaulėžiūra buvo paremta dualistiniu principu, t.y. nuolatine dviejų priešingų jėgų kova. Šviesiajai, kuriančiajai pusei atstovavo dievas, vadinamas Belobogu („Baltuoju dievu“), o tamsiajai, griaunančiajai pusei – Černobogas („Juodasis dievas“). Nors mūsų žinios apie šias dievybes yra labai fragmentiškos ir daugiausia remiasi XII amžiaus vokiečių kronikininko Helmoldo iš Bosau raštais, Černobogo figūra yra laikoma pagrindiniu Čiorto pirmtaku. Černobogas nebuvo absoliutus blogis krikščioniška prasme; jis buvo žiemos, tamsos, nakties, nelaimių ir mirties dievas – būtina kosminės pusiausvyros dalis. Jis buvo galinga ir baisi jėga, kurią reikėjo gerbti ir permaldauti, bet kuri nebuvo suvokiama kaip nuodėmės šaltinis ar žmonijos gundytojas.
Atėjus krikščionybei į Kijevo Rusią ir kitas slavų žemes, prasidėjo reiškinys, vadinamas dvoeverie („dvilypis tikėjimas“), kai senieji pagoniški tikėjimai susiliejo su naująja religija. Krikščionių misionieriai, ieškodami vietinio atitikmens savo velnio, arba Šėtono, koncepcijai, rado beveik tobulą kandidatą Černobogo asmenyje. Tamsus, baisus, su nelaime siejamas „juodasis dievas“ buvo natūraliai sutapatintas su krikščioniškuoju blogio įsikūnijimu. Taip Černobogas buvo demonizuotas, o jo vardas palaipsniui transformavosi į bendrinį terminą „čiortas“, apibūdinantį bet kokią piktąją, demonišką dvasią. Senasis dievas prarado savo kosminę didybę ir tapo Dievo priešu.
Tačiau slavų folklore Čiortas įgavo specifinį, dažnai netgi komišką, pavidalą, kuris labai skiriasi nuo didingo ir baisaus krikščioniškojo Šėtono. Liaudies pasakose ir tikėjimuose jis dažniausiai vaizduojamas kaip nedidelė, antropomorfinė būtybė su aiškiais gyvuliškais bruožais: ragais, uodega, skeltomis kanopomis ir, kas ypač būdinga rusiškam folklorui, kiaulės šnipeliu (piatak). Jis dažnai yra šlubas – tai yra dažnas demoniškumo simbolis daugelyje kultūrų, reiškiantis jo kritimą iš dangaus arba jo nepilnavertiškumą palyginti su Dievu. Čiortas gyvena pelkėse, apleistuose malūnuose, tankiuose miškuose ir kryžkelėse – vietose, kurios laikomos pavojingomis ir esančiomis ant ribos tarp žmonių ir dvasių pasaulių.
Skirtingai nuo didžiojo gundytojo Šėtono, folklorinis Čiortas dažniausiai yra smulkus piktadarys ir apgavikas. Jo pagrindinis tikslas – ne amžinai pražudyti žmogaus sielą, o tiesiog jam pakenkti, suvedžioti, įvilioti į nuodėmę (dažniausiai girtuoklystę ar lošimą) arba tiesiog prikrėsti išdaigų. Jis yra kvailokas ir dažnai gali būti apgautas suman_aus valstiečio ar kareivio. Daugelyje pasakų pasakojama, kaip žmogus sudaro sutartį su Čiortu, bet galiausiai jį pergudrauja ir išvengia savo sielos atidavimo. Šis sumenkintas, buitinis velnio įvaizdis atspindi liaudies požiūrį, kuriame blogis yra ne neįveikiama kosminė jėga, o kasdienis iššūkis, su kuriuo galima ir reikia kovoti pasitelkiant gudrumą bei tikėjimą. Šis Čiorto paveikslas puikiai atsispindi Nikolajaus Gogolio kūrinyje „Naktis prieš Kalėdas“, kur velnias yra komiška, beveik apgailėtina figūra, kurią kalvis Vakula sugeba priversti skraidinti jį į Sankt Peterburgą. Taigi, Čiortas yra ne tiesiog velnias, o sudėtinga figūra, kurioje susipina senojo pagoniško „juodojo dievo“ didybės aidas, krikščioniškos demonologijos įtaka ir liaudies folkloro humoro bei atsparumo dvasia.