Samnu dažniausiai minimas kaip tariamas demonas ar dvasinė būtybė, priskiriama Centrinės Azijos regionui įvairiuose šiuolaikiniuose okultiniuose sąrašuose. Tačiau jo prigimtis nėra aiški – nėra patikimų šaltinių, kurie leistų vienareikšmiškai pasakyti, ar tai turėjo būti demonas, dievybė, ar kita mitologinė būtybė.
Internetiniuose šaltiniuose kartais pasirodo pavieniai pasakojimai ar aprašymai, kurie labiau primena bendrinius siaubo ar okultinius motyvus nei autentišką tradiciją. Pavyzdžiui, vienur jis aprašomas kaip klajojanti dvasia, pasirodanti stepėse ar dykumose ir klaidinanti keliautojus, sukelianti haliucinacijas ar verčianti pasiklysti. Kitur jam priskiriamas gebėjimas veikti per sapnus – esą jis gali pasirodyti žmogui naktį, sukelti nerimą, spaudimo jausmą ar keistus regėjimus. Dar kitose versijose „Samnu“ minimas kaip silpnesnė, bet klastinga būtybė, kuri neprisistato tiesiogiai, o veikia per smulkius trikdžius: keistus garsus, dingstančius daiktus ar nepaaiškinamą nerimo jausmą tam tikrose vietose. Visos tokios „istorijos“ paprastai yra labai bendrinės, lengvai pritaikomos bet kuriai vadinamai dvasiai ir neturi pastovaus siužeto ar aiškiai atpažįstamų bruožų, todėl labiau rodo šiuolaikinę kūrybą nei kokią nors nusistovėjusią mitologiją.
Iš kur galėjo atsirasti vardas „Samnu“? Viena iš tikėtinų versijų yra ta, kad tai gali būti iškraipytas arba neteisingai suprastas vardas iš kitos kultūros, klaidingai priskirtas Centrinei Azijai. Pavyzdžiui, galėtų būti sąsajų su figūra, vardu Samnu arba Samana, iš indų mitologijos, tačiau tai yra tik spekuliacija. Kita, dar labiau tikėtina hipotezė, yra ta, kad šis vardas yra modernus išradimas arba klaida, paplitusi internetiniuose okultiniuose sąrašuose. Gali būti, kad koks nors autorius, norėdamas užpildyti savo demonų sąrašo geografines spragas, tiesiog sugalvojo skambų vardą ir priskyrė jį egzotiškai Centrinės Azijos kultūrai.
Samnu nėra autentiška Centrinės Azijos demonologijos figūra. Tikrasis regiono dvasinis pasaulis yra kur kas turtingesnis ir sudėtingesnis. Jame dominuoja tokios galingos figūros kaip senasis požemio valdovas Erlikas, vėliau adaptuotas islamo Šaitanas ir visa plejada džinų bei piktųjų dvasių, atspindinčių sinkretinę regiono istoriją. Šios būtybės yra ne abstraktus blogis, o konkrečios jėgos, su kuriomis žmonės bandė susigyventi, kurias stengėsi permaldauti arba kurių pagalbą kvietėsi per šamanistinius ritualus, taip išlaikydami sudėtingą pusiausvyrą tarp matomo ir nematomo pasaulių.
Dar viena priežastis, kodėl tokie vardai kaip „Samnu“ įsitvirtina, yra vadinamasis pseudoetnografinis autoritetas – kai informacija kartojama iš vieno šaltinio į kitą be realaus patikrinimo. Internetiniuose okultiniuose sąrašuose dažnai kuriamas įspūdis, kad pateikiami vardai turi senas ir autentiškas šaknis, nors iš tiesų jie gali būti kilę iš netikslių vertimų, klaidingų transkripcijų ar net visiškai šiuolaikinių interpretacijų. Tokiu būdu susiformuoja savotiškas „uždaras ratas“, kuriame neegzistuojanti figūra ima atrodyti tikra vien dėl to, kad ji pakartota pakankamai daug kartų, nors akademiniuose ar istoriniuose šaltiniuose ji taip ir neatsiranda.