Saitanas ir Šaitanas iš esmės yra tas pats vardas, apibūdinantis blogio įsikūnijimą, tačiau kilęs iš skirtingų kultūrinių ir lingvistinių šakų, kurios abi remiasi tuo pačiu semitišku prototipu. Hebrajiškas terminas „Šėtonas“ (hebr. ha-Satan, הַשָּׂטָן), reiškiantis „priešininkas“ arba „kaltintojas“, yra tiesioginis abiejų vardų pirmtakas. Terminą „Saitanas“, kaip „Enocho sinonimą velniui“, reikėtų suprasti kaip angliškos transkripcijos „Satan“ variantą, kuris yra aptinkamas nekanoninėse, apokrifinėse knygose, tokiose kaip Enocho knyga, kur Šėtonas ir jo puolę angelai jau vaizduojami kaip aiškūs Dievo priešai ir žmonijos gundytojai. Tuo tarpu „Šaitanas“ (arab. الشيطان, aš-Šayṭān) yra tiesioginis arabiškas to paties hebrajiško žodžio atitikmuo, kuris per islamo tradiciją ir Koraną tapo pagrindiniu velnio, arba Ibliso, vardu. Taigi, nors vienas vardas labiau asocijuojasi su judaizmo ir krikščionybės apokrifine literatūra, o kitas – su islamu, abu jie žymi tą pačią demonišką figūrą, kilusią iš bendros Abraominių religijų šaknies, o jų skirtingas rašymas yra tik fonetinių skirtumų ir transkripcijos į skirtingas kalbas rezultatas.
Šios figūros kelias prasideda Hebrajų Biblijoje (Senajame Testamente), kur „ha-Satan“ iš pradžių nebuvo asmenvardis, o veikiau titulas, nusakantis funkciją. Ankstyvuosiuose tekstuose, pavyzdžiui, Jobo knygoje, Šėtonas yra vienas iš „Dievo sūnų“ (Bnei Elohim), dangaus dvaro narių. Jo vaidmuo – tai dangiškasis prokuroras, arba kaltintojas, kuris klaidžioja po žemę ir išbando žmonių tikėjimą bei ištikimybę Dievui. Jobo knygoje būtent Šėtonas meta iššūkį Dievui, teigdamas, kad Jobas yra teisus tik todėl, kad yra apdovanotas. Jis gauna Dievo leidimą atimti iš Jobo turtus, vaikus ir sveikatą, kad patikrintų, ar šis išliks ištikimas. Šiame ankstyvajame pavidale Šėtonas nėra Dievo priešas ar maištininkas; jis yra įrankis, veikiantis dieviškojo plano ribose, kurio užduotis yra kvestionuoti ir išbandyti.
Didžioji transformacija iš dangiškojo kaltintojo į kosminį blogio valdovą įvyko Antrosios šventyklos laikotarpiu (maždaug 500 m. pr. Kr. – 70 m. po Kr.), ypač apokrifinėje literatūroje, tokioje kaip Enocho knyga. Būtent čia pirmą kartą detaliai aprašoma angelų maišto prieš Dievą istorija. Pasakojama apie angelų grupę, vadinamą Stebėtojais (Grigori), kurie, vedami savo vadų, tokių kaip Semiaza ir Azazelis, nusileido į žemę, suviliojo žmonių dukteris ir išmokė žmoniją draudžiamų menų: ginkladirbystės, burtų, kosmetikos. Iš šios sąjungos gimė milžinai Nefilimai, kurie nešė žemei smurtą ir chaosą. Nors Enocho knygoje pagrindinio maištininko vardas nėra Šėtonas, būtent čia susiformavo koncepcija apie puolusių angelų hierarchiją ir jų lyderį, kuris tapo Dievo priešu. Ši dualistinė gėrio ir blogio kovos idėja, tikėtina, buvo paveikta ir kaimyninių kultūrų, ypač persų zoroastrizmo.
Krikščionybėje Šėtono paveikslas pasiekė savo demoniškumo viršūnę. Naujasis Testamentas ir vėlesnė krikščioniškoji teologija sujungė kelias skirtingas figūras į vieną, absoliutaus blogio įsikūnijimą. Šėtonas tapo ne tik kaltintoju iš Jobo knygos, bet ir maištingu angelu iš Enocho tradicijos, ir, svarbiausia, gyvate, kuri Edeno sode suviliojo Ievą. Jis tapo „šio pasaulio kunigaikščiu“, didžiuoju Jėzaus gundytoju dykumoje ir pagrindiniu Dievo priešu, kurio galutinis pralaimėjimas aprašomas Apreiškimo knygoje, kur jis pasirodo kaip didysis Slibinas. Krikščioniškoje tradicijoje jis įgavo ir kitus vardus: Liuciferis (iš lotyniško „šviesos nešėjas“ – vardas, priskirtas jam dėl klaidingos Izaijo pranašystės interpretacijos), Belzebubas ir tiesiog Velnias (iš graikų diabolos – „šmeižikas“).
Islamo tradicijoje velnio figūra yra žinoma kaip Šaitanas (aš-Šayṭān), tačiau jo pagrindinis asmenvardis yra Iblisas (Iblīs). Korane pasakojama, kad kai Dievas (Alachas) sukūrė pirmąjį žmogų Adomą, jis įsakė visiems angelams nusilenkti jam. Visi pakluso, išskyrus Iblisą. Jo nepaklusnumo priežastis buvo ne maištas dėl valdžios, o puikybė ir išdidumas. Jis pareiškė Dievui: „Aš esu geresnis už jį. Mane Tu sutvėrei iš ugnies, o jį – iš molio.“ Dėl šio nepaklusnumo akto Iblisas buvo prakeiktas ir išvarytas, tapdamas Šėtonu. Jo bausmė buvo atidėta iki Paskutiniojo Teismo dienos, o jo misija tapo ne kariauti su Dievu (nes Dievas yra visagalis), o gundyti ir klaidinti žmoniją, bandant įrodyti, kad žmonės yra neverti Dievo malonės. Taigi, islamo Šaitanas yra ne tiek kosminis Dievo priešas, kiek didysis žmonijos gundytojas, veikiantis dėl savo puikybės.