Kas yra Mamona?

Mamona, kurio labiausiai paplitusi tarptautinė forma yra Mammon, yra viena iš tų figūrų, kurių prigimtis dažnai suprantama klaidingai. Nors jis kartais vadinamas aramėjišku turto ir pelno dievu, tai nėra visiškai tikslu. Iš tiesų, Mamona nebuvo senovės aramėjų ar kitų semitų tautų garbinta dievybė su savo šventyklomis, mitais ar ritualais. Jo istorija yra kur kas sudėtingesnė ir labiau susijusi su kalba bei teologija. Mamona yra aramėjiškas žodis (מָמוֹנָא, māmōnā), reiškiantis „turtas“, „pinigai“ arba „nuosavybė“. Būtent per Biblijos tekstus šis neutralus daiktavardis palaipsniui evoliucionavo, tapo galingos, dvasinę gerovę griaunančios jėgos personifikacija ir galiausiai įsitvirtino krikščioniškoje demonologijoje kaip godumo demonas.

Mamonos kelias į pasaulinę šlovę prasidėjo Naujajame Testamente, konkrečiai – Jėzaus mokymuose, užrašytuose Evangelijose pagal Matą ir Luką. Garsiajame Kalno pamoksle Jėzus pateikia vieną ryškiausių ir dažniausiai cituojamų minčių apie materializmą: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mato 6:24). Ši frazė yra esminė norint suprasti Mamonos prigimtį. Čia Jėzus naudoja aramėjišką žodį „mamona“ ne kaip konkrečios dievybės vardą, o kaip metaforą, personifikuodamas turtą ir materialines gėrybes. Jis iškelia turtą į lygiavertės Dievui jėgos poziciją, paversdamas jį stabu, varžovu, reikalaujančiu ištikimybės ir tarnystės. Taigi, Mamona čia yra ne dievas, o „netikras dievas“ – simbolis visko, kas atitraukia žmogų nuo dvasinių vertybių ir įsuka jį į nesibaigiantį godumo, kaupimo ir nerimo ratą.

Ši galinga biblinė personifikacija tapo atspirties tašku tolesnei Mamonos evoliucijai. Viduramžiais, kai krikščioniškoje teologijoje buvo populiaru sisteminti ir kataloguoti ydas bei demonus, Mamona tapo neatsiejama šio proceso dalimi. Jis buvo tiesiogiai susietas su viena iš septynių didžiųjų nuodėmių – godumu (lot. Avaritia). Įvairūs teologai ir demonologai, tokie kaip XVI amžiaus vyskupas Peteris Binsfeldas, galutinai įtvirtino Mamoną kaip vieną iš pragaro princų, konkrečiai atsakingą už godumo nuodėmę. Jis buvo vaizduojamas kaip demonas, viliojantis žmones žemiškais turtais, skatinantis juos sukčiauti, engti vargšus ir aukoti savo sielą dėl pelno. Jis tapo įkūnytu dvasinio ir materialaus pasaulių konflikto simboliu.

Bene didžiausią įtaką Mamonos, kaip konkretaus personažo, įvaizdžiui padarė anglų poeto Johno Miltono XVII amžiaus epinė poema „Prarastas rojus“ (Paradise Lost). Miltonas Mamonai suteikė ne tik vardą, bet ir asmenybę bei istoriją. Poemoje Mamona yra vienas iš puolusių angelų, sekusių Liuciferį. Net ir danguje jis buvo kitoks nei kiti angelai – jo žvilgsnis visada buvo nukreiptas žemyn, į auksinį dangaus grindinį, o ne aukštyn, į Dievą. Jis labiau vertino materialią dangaus didybę nei jo dvasinę esmę. Pragare Mamona tampa pragmatišku ir išradingu demonu, kuris pasiūlo neliūdėti dėl prarasto rojaus, o verčiau išnaudoti paties pragaro resursus. Būtent jis vadovauja demonų legionams, kurie iškasa iš pragaro gelmių auksą bei brangakmenius ir pastato didingą pragaro sostinę – Pandemoniumą. Miltono Mamona yra ne tik godumo, bet ir industrijos, išteklių eksploatavimo ir materialinės pažangos, pasiektos dvasinių vertybių kaina, simbolis.

Taigi, Mamona niekada nebuvo dievas, kuriam meldėsi senovės aramėjai. Jo istorija yra unikalus pavyzdys, kaip paprastas, kasdienis žodis, reiškiantis turtą, per galingą religinį tekstą buvo personifikuotas ir tapo metafora. Laikui bėgant, ši metafora apaugo mitologiniais bruožais, įgavo demonišką pavidalą ir tapo vienu iš ryškiausių godumo bei materializmo simbolių Vakarų kultūroje. Mamona yra amžinas priminimas apie pavojų, kai turtas iš priemonės virsta tikslu, o tarnystė jam užgožia visas kitas vertybes.