Atsimink, La Salete apsireiškusi Dievo Motina, tikra Sopulingoji Motina, tas ašaras, kurias praliejai už mane Kalvarijoje. Prisimink, su kokiu nuolatiniu rūpestingumu Tu stengeisi mane užstoti nuo Dievo teisingumo – pagalvok, argi gali dabar apleisti savo vaiką, dėl kurio taip daug stengeisi? Įkvėptas šios paguodžiančios minties, aš ateinu ir puolu po Tavo kojomis, nepaisant savo neištikimybės ir nedėkingumo. Neatmesk mano maldos, o Sutaikinimo Mergele, atversk mane, gauk man malonę mylėti Jėzų Kristų virš visų dalykų ir guosti Tave savo šventu gyvenimu, kad vieną dieną galėčiau Tave išvysti danguje. Amen.
Skaitykite daugiau..
La Saleto Dievo Motinos apsireiškimas Prancūzijos Alpėse devynioliktame amžiuje nustebino pasaulį tuo, kad Mergelė Marija pasirodė verkianti. Ji pasirodė dušo ašaras liejanti moteris, vilkinti valstiečių drabužius ir su sunkia kryžiaus kančios našta ant krūtinės. Šis įvykis išsiskiria iš kitų regėjimų tuo, kad Marija kalbėjo vietine tarme, o ne teologine kalba, taip parodydama artumą paprastiems žmonėms. Jos žinutėje susipynė motiniškas liūdesys dėl sekmadienio šventovės nesilaikymo bei keiksmų, užtraukiančių nelaimes ūkiams ir kasdieniam gyvenimui. Įdomu tai, kad vietiniai piemenėliai Maksiminas ir Melani tapo paprastumo simboliais, kuriais iš pradžių mažai kas patikėjo. Bažnyčia ilgai tyrinėjo šį įvykį, kol galiausiai pripažino jo autentiškumą, o pats kalnas tapo ramybės oaze ieškantiems atgailos. La Saleto dvasia moko, kad malda nėra vien tik žodžių kartojimas, bet nuoširdus grįžimas prie paprastų krikščioniškų vertybių, kasdienio darbo gerbimo ir pagarbos laiko dvasineištikai. Sutaikinimo Mergelės titulas pabrėžia jos ypatingą tarpininkavimą tarp paklydusio žmogaus ir teisiojo Dievo, siūlant viltį net didžiausiose gyvenimo audrose. Šventovėje iki šiol trykšta šaltinis, kurio vanduo lankytojams primena tyrumą ir būtinybę nuplauti širdies nuodėmes per nuoširdų atgailos bei susitaikinimo sakramentą.