Bileamas, arba Balaamas, hebrajiškai kaip בִּלְעָם (Bil‘am), yra viena iš labiausiai intriguojančių ir morališkai dviprasmiškų figūrų Senajame Testamente. Jis minimas Skaičių knygoje ne kaip demonas, o kaip realus žmogus – pranašas ir aiškiaregys iš Mesopotamijos, konkrečiai iš Petoro miesto, buvusio kažkur tarp dabartinio Irako ir šiaurės Sirijos. Jo istorija yra ne apie kovą su antgamtine blogio būtybe, o apie sudėtingą žmogaus prigimtį, godumą ir dieviškąją galią, kuri gali pakeisti net pikčiausius kėslus. Vis dėlto, vėlesnėje judėjų ir krikščionių tradicijoje Bileamo vardas tapo dvasinės korupcijos ir piktavališko gundymo sinonimu, priartinant jį prie blogio archetipo.
Pagrindinis pasakojimas apie Bileamą išdėstytas Skaičių knygos 22–24 skyriuose. Istorija prasideda, kai Moabo karalius Balakas, pamatęs milžinišką izraelitų stovyklą, artėjančią prie jo karalystės sienų, yra apimtas didžiulės baimės. Žinodamas apie Bileamo, Beoro sūnaus, kaip galingo aiškiaregio, reputaciją, kurio palaiminimai ir prakeiksmai išsipildo, Balakas siunčia pas jį pasiuntinius su dideliais turtais. Karaliaus prašymas yra paprastas ir baisus: „Ateik, prašau, prakeik man šią tautą, nes ji už mane galingesnė.“ Iš pradžių Bileamas, pasikonsultavęs su Izraelio Dievu, atsisako, sakydamas pasiuntiniams: „Negaliu peržengti Viešpaties, savo Dievo, įsakymo ir padaryti mažo ar didelio dalyko.“ Tačiau Balakas nenusileidžia ir siunčia dar garbingesnius kunigaikščius su dar didesniais pažadais. Šįkart Dievas leidžia Bileamui keliauti, tačiau su griežta sąlyga: „Bet darysi tik tai, ką tau sakysiu.“
Būtent kelionės metu įvyksta viena garsiausių Biblijos scenų – kalbančios asilės epizodas. Bileamui keliaujant, Dievo angelas su ištrauktu kardu atsistoja jam ant kelio, norėdamas jį sustabdyti. Tačiau Bileamas, apakintas godumo ir savo misijos, angelo nemato. Jį pamato tik jo asilė, kuri tris kartus bando išsukti iš kelio, kad išvengtų angelo. Už tai Bileamas žiauriai muša gyvulį. Galiausiai Dievas atveria asilės burną, ir ji prabyla žmogaus balsu, klausdama: „Ką aš tau padariau, kad muši mane jau trečią kartą?“ Tik tada atsiveria ir paties Bileamo akys, ir jis pamato angelą. Šis epizodas yra ne tik stebuklas, bet ir gili moralinė pamoka: paprastas gyvulys pasirodė esąs dvasiškai jautresnis ir paklusnesnis Dievui nei iškilus pranašas.
Nors Bileamas pasiekia Moabo karalystę, jo planas prakeikti Izraelį žlunga. Kiekvieną kartą, kai Balakas jį nuveda į naują vietą, iš kurios matyti izraelitų stovykla, ir liepia juos prakeikti, Bileamas, Dievo Dvasios pagautas, vietoj prakeiksmų ištaria didingus palaiminimus. Jis pranašauja apie Izraelio klestėjimą, jo karalių galią ir unikalų statusą Dievo akyse. Viena žymiausių jo pranašysčių skamba taip: „Kokios gražios tavo palapinės, Jokūbai, tavo buveinės, Izraeli!“ Po trijų nesėkmingų bandymų įsiutęs Balakas išsiunčia Bileamą namo be jokio atlygio. Jei istorija čia ir baigtųsi, Bileamas liktų tik kaip prieštaringas, bet galiausiai Dievui paklusnus pranašas.
Tačiau jo tikrasis piktavališkumas atskleidžiamas vėliau, Skaičių knygos 31 skyriuje. Supratęs, kad negali pakenkti Izraeliui tiesioginiu prakeiksmu, Bileamas duoda Balakui klastingą patarimą. Jis pasiūlo pulti Izraelį ne iš išorės, o iš vidaus. Pagal jo planą, Moabo ir Midiano moterys turėjo suvilioti Izraelio vyrus ir įtraukti juos į pagonišką ištvirkavimą bei stabmeldystę, konkrečiai – į Baalo Peoro garbinimą. Šis planas pavyko: izraelitai pradėjo nuodėmiauti, ir dėl to tautą ištiko didelė maro epidemija. Taip Bileamas, negalėdamas prakeikti tautos žodžiais, rado būdą užtraukti jai prakeiksmą per jos pačios nuodėmes. Už šį piktavališką patarimą jis sulaukė atpildo – per vėliau kilusį karą tarp Izraelio ir Midiano, Bileamas buvo surastas ir nužudytas kardu.
Būtent dėl šio klastingo poelgio Bileamo vardas Naujajame Testamente ir vėlesnėje tradicijoje tapo neigiamu archetipu. Jis yra minimas kaip įspėjimas apie pavojingus ir korumpuotus dvasinius lyderius. Antrajame Petro laiške (2:15) rašoma apie klaidingus mokytojus, kurie „pasuko Bileamo, Beoro sūnaus, keliu, kuris pamilo nedorybės atlygį“. Judo laiške (1:11) jis priskiriamas prie didžiausių nusidėjėlių triados, teigiant, kad piktadariai „dėl pelno puolė į Bileamo paklydimą“. Galiausiai Apreiškimo Jonui knygoje (2:14) Pergamo bažnyčia yra barama už tai, kad laiko „Bileamo mokslo, kuris mokė Balaką suvedžioti Izraelio sūnus, kad šie valgytų stabams paaukotas aukas ir ištvirkautų“. Taigi, Bileamas nėra demonas tiesiogine prasme, bet jo istorija tapo pamokomu pasakojimu apie tai, kaip dvasinės dovanos gali būti išduotos dėl godumo, o jo vardas – amžinu simboliu to, kuris dėl asmeninės naudos veda kitus į nuodėmę ir pražūtį.