Azazelis, kurio vardas hebrajų kalba rašomas kaip עֲזָאזֵל, yra viena mįslingiausių ir įvairialypių figūrų senovės judėjų tradicijoje. Jo vaidmuo ir prigimtis skiriasi priklausomai nuo šaltinio, transformuodamasis nuo paslaptingos būtybės, susijusios su atpirkimo ritualu, iki galingo puolusio angelo, atsakingo už žmonijos supažindinimą su draudžiamomis žiniomis. Būtent pastarasis, apokrifinis vaidmuo, kuriame jis moko žmones gaminti ginklus ir pristato kosmetiką, labiausiai įsitvirtino vėlesnėje demonologijoje.
Pirmasis ir kanoninis Azazelio paminėjimas yra Senojo Testamento Kunigų knygoje, Levitiko 16 skyriuje. Čia aprašomas išsamus Jom Kipuro, arba Atpirkimo dienos, ritualas. Šio ritualo metu vyriausiasis kunigas paimdavo du ožius. Burtų keliu vienas ožys būdavo paskiriamas Viešpačiui ir aukojamas kaip auka už nuodėmes. Kitas ožys buvo paskiriamas „Azazeliui“. Ant šio ožio galvos vyriausiasis kunigas, išpažindamas visas izraelitų nuodėmes, simboliškai perkeldavo jas ant gyvūno. Po to šis ožys, vadinamas „atpirkimo ožiu“ (angl. scapegoat), būdavo išvaromas į dykumą. Levitiko knygoje (16:10) rašoma: „O ožį, kurį lėmė burtai Azazeliui, pastatys gyvą Viešpaties akivaizdoje, kad, atlikęs permaldavimą, išsiųstų jį į dykumą Azazeliui.“ Tiksli žodžio „Azazelis“ reikšmė šiame kontekste yra karštų debatų objektas. Vieni teigia, kad tai yra vietovardis, reiškiantis atokią uolą ar prarają dykumoje. Kiti mano, kad tai yra paties ožio pavadinimas, reiškiantis „ožys, kuris išeina“. Tačiau labiausiai paplitusi interpretacija, ypač vėlesniame judaizme, teigia, kad Azazelis yra galingos antgamtinės būtybės, dykumos demono, vardas, kuriam simboliškai grąžinamos visos tautos nuodėmės.
Visiškai kitokia ir daug detalesnė Azazelio istorija pateikiama nekanoninėje, tačiau nepaprastai įtakingoje Pirmosios Henocho knygoje (dar vadinamoje Etiopijos Henocho knyga). Šis Senojo Testamento laikotarpio apokrifinis tekstas pasakoja apie angelų grupę, vadinamą „Stebėtojais“ (Grigori), kurie, geisdami mirtingų moterų, nusileido į žemę, jas vedė ir susilaukė milžinų palikuonių, vadinamų nefilimais. Šis veiksmas sukėlė didžiulį chaosą ir sugedimą pasaulyje. Henocho knygoje Azazelis įvardijamas kaip vienas iš pagrindinių šių puolusiu angelų vadų. Būtent jam priskiriamas žmonijos supažindinimas su draudžiamomis žiniomis, kurios, pasak teksto, tapo pagrindine blogio ir smurto priežastimi. Pirmosios Henocho knygos 8 skyriuje rašoma: „Ir Azazelis išmokė žmones daryti kalavijus, peilius, skydus ir krūtinšarvius, ir parodė jiems žemės metalus ir jų apdirbimo meną, ir apyrankes, ir papuošalus, ir stibio naudojimą, ir akių vokų gražinimą, ir visų rūšių brangakmenius, ir visokias dažančias tinktūras.“
Ši citata yra esminė Azazelio, kaip „kultūros herojaus“ iš tamsiosios pusės, paveikslui. Ginklų gamyba tiesiogiai siejama su karo, smurto ir neteisybės plitimu. Kosmetikos ir papuošalų pristatymas interpretuojamas ne kaip nekaltas grožio puoselėjimas, o kaip tuštybės, geidulingumo ir apgaulės skatinimas, vedantis į ištvirkavimą. Taigi, Henocho knygos požiūriu, Azazelis yra ne šiaip demonas, o pagrindinis žmonijos sugedimo architektas, atvėręs Pandoros skrynią draudžiamų technologijų ir menų, kurie suardė dieviškąją tvarką ir užteršė žemę. Būtent dėl jo veiksmų, pasak šios knygos, Dievas nusprendžia siųsti Tvaną, kad nuvalytų žemę nuo sugedimo.
Henocho knygoje aprašoma ir Azazelio bausmė. Arkangelui Rafaeliui įsakoma: „Surišk Azazeliui rankas ir kojas ir mesk jį į tamsą; ir padaryk atvėrimą dykumoje, kuri yra Dudaelio vietoje, ir mesk jį ten. Ir uždėk ant jo aštrius ir šiurkščius akmenis, ir apdenk jį tamsa, ir tegul jis ten gyvena amžinai, ir uždenk jo veidą, kad jis nematytų šviesos.“ Šis aprašymas, kuriame demonas yra surišamas ir įkalinamas atokioje dykumoje, stulbinančiai primena Levitiko knygos ritualą, kai ožys yra išsiunčiamas į dykumą „Azazeliui“. Dėl šios priežasties daugelis tyrinėtojų mano, kad Henocho knygos pasakojimas yra vėlesnė legenda, sukurta siekiant paaiškinti ir išplėtoti mįslingą Azazelio figūrą, trumpai paminėtą Toroje.
Azazelis yra figūra su dviem veidais. Kanoninėje tradicijoje jis yra paslaptingas dykumos subjektas, susijęs su nuodėmių atpirkimu. Tačiau daug didesnę įtaką Vakarų vaizduotei padarė apokrifinė jo versija iš Henocho knygos – puolęs angelas, kuris, vedamas maišto ir pykčio, atskleidė žmonijai metalurgijos ir kosmetikos paslaptis, taip pasmerkdamas pasaulį karui, tuštybei ir smurtui. Šis paveikslas pavertė jį ne tik demonu, bet ir simboliu tų žinių, kurios, nors ir suteikia galios, galiausiai veda į susinaikinimą.