Adramelechas yra sudėtinga ir daugiasluoksnė figūra, kurios kilmė siekia senovės Artimųjų Rytų religijas, o vėlesnė interpretacija ją pavertė demoniška esybe krikščioniškojoje demonologijoje. Jo vardas ir prigimtis evoliucionavo per šimtmečius, pereidami iš dievybės statuso į velnio vaidmenį. Pirminis ir svarbiausias šaltinis, kuriame minimas Adramelechas, yra Senasis Testamentas, konkrečiai Antroji Karalių knyga. Čia jis pristatomas ne kaip velnias, o kaip dievybė, garbinta Samarijoje apsigyvenusių ateivių iš Asirijos imperijos. Šis biblinis pasakojimas tapo pagrindu vėlesniam jo demonizavimui.
Istorinis Adramelecho kontekstas glūdi aštuntajame amžiuje prieš Kristų, kai Asirijos karalius Sargonas II užkariavo šiaurinę Izraelio karalystę. Asirai vykdė masinių deportacijų politiką, siekdami nuslopinti pasipriešinimą ir sumaišyti tautas. Ištremtų izraelitų vieton, į Samarijos regioną, buvo atkelti gyventojai iš įvairių Asirijos imperijos vietų, įskaitant miestą, vadinamą Sefarvaimu. Šie naujieji gyventojai atsinešė savo dievus ir religines praktikas. Antrojoje Karalių knygoje, 17 skyriaus 31 eilutėje, rašoma: „Ir sevaimai degino savo sūnus ir dukteris ugnyje Adramelechui ir Anamelechui, Sevaimo dievams.“ Ši citata yra esminė, nes ji tiesiogiai susieja Adramelechą su viena baisiausių bibliniame pasaulėvaizdyje praktikų – vaikų aukojimu. Būtent ši asociacija su ugnimi ir vaikų aukomis tapo pagrindine priežastimi, kodėl vėlesnėje tradicijoje Adramelechas buvo suvokiamas kaip žiauri ir demoniška jėga.
Pats vardas „Adramelechas“ greičiausiai yra semitiškos kilmės ir gali būti išverstas kaip „Didingasis karalius“ arba „Adaro karalius“. Adaras (arba Hadadas) buvo gerai žinoma audrų ir derlingumo dievybė Vakarų semitų panteone, todėl Adramelechas galėjo būti vienas iš jo epitetų arba atskira dievybė, glaudžiai susijusi su karališka valdžia ir galia. Jo porininkas Anamelechas, minimas toje pačioje eilutėje, tikriausiai reiškia „Anu yra karalius“, nurodant į Mesopotamijos dangaus dievą Anu. Sefarvaimo gyventojams tai buvo galingi jų tėvynės dievai, o ne piktosios dvasios. Biblinio teksto autoriui, griežtam monoteistui, bet kokios svetimos dievybės garbinimas, ypač lydimas tokių žiaurių ritualų, buvo didžiausia nuodėmė ir stabmeldystė, todėl šios dievybės buvo pasmerktos ir aprašytos išskirtinai neigiamai.
Įdomu tai, kad Adramelecho vardas Biblijoje pasirodo dar viename, visiškai kitokiame kontekste. Toje pačioje Antrojoje Karalių knygoje (19:37) ir Izaijo knygoje (37:38) pasakojama apie Asirijos karaliaus Sanheribo nužudymą. Teigiama, kad jį, besimeldžiantį savo dievo Nisrocho šventykloje, nužudė jo paties sūnūs – Adramelechas ir Šarezeris. Tai rodo, kad „Adramelechas“ buvo naudojamas ir kaip asmenvardis Asirijos diduomenėje. Tokie teoforiniai vardai, įtraukiantys dievybės vardą, buvo įprasta praktika senovės Artimuosiuose Rytuose ir liudijo apie dievybės Adramelecho svarbą bei pripažinimą Asirijos kultūrinėje erdvėje.
Perėjimas nuo dievybės prie demono įvyko palaipsniui. Ankstyvojoje judaizmo ir krikščionybės tradicijoje pagoniški dievai, ypač tie, kurie buvo siejami su Biblijos autorių smerkiamomis praktikomis, buvo sistemingai demonizuojami. Jie tapo puolusiais angelais arba pragaro gyventojais. Adramelechas, dėl savo tiesioginės sąsajos su vaikų aukojimu, buvo idealus kandidatas tapti demonu. Ši transformacija galutinai įsitvirtino viduramžių ir vėlesnių laikų demonologiniuose veikaluose.
Vienas garsiausių šaltinių, aprašančių Adramelechą kaip demoną, yra XIX amžiaus okultisto Collin de Plancy veikalas „Pragaro žodynas“ (Dictionnaire Infernal). Čia Adramelechas jau vaizduojamas kaip aukšto rango pragaro pareigūnas – didysis pragaro kancleris, demonų aukščiausiosios tarybos pirmininkas ir Belzebubo drabužių prižiūrėtojas. De Plancy, remdamasis ankstesnėmis demonologų interpretacijomis, suteikė jam ir specifinę išvaizdą: žmogaus liemuo, mulo galva ir povo uodega. Šis groteskiškas paveikslas yra toli nuo pirminės Artimųjų Rytų dievybės, tačiau puikiai atspindi, kaip baimė ir pasmerkimas gali neatpažįstamai pakeisti mitologinės figūros įvaizdį.
Adramelecho figūra pasirodė ir grožinėje literatūroje. Garsus pavyzdys – Johno Miltono XVII amžiaus epinė poema „Prarastas rojus“ (Paradise Lost). Miltonas, aprašydamas didįjį mūšį danguje, tarp maištaujančių angelų, stojusių į Šėtono pusę, mini ir Adramelechą. Poemoje jis, kartu su kitu demonu Asmadėjumi, yra nugalimas ir parbloškiamas arkangelų Urielio ir Rafaelio. Taip literatūra įtvirtino Adramelecho, kaip puolusio angelo ir pragaro kunigaikščio, įvaizdį plačiojoje Vakarų kultūroje.
Adramelechas yra figūra, kurios istorija atspindi religinių idėjų raidą. Iš pradžių buvęs Sefarvaimo miesto dievu, tikriausiai susijusiu su karališka valdžia ir galia, jis buvo įrašytas į Bibliją kaip žiaurios stabmeldystės pavyzdys dėl jo garbintojų praktikuoto vaikų aukojimo. Šis pasmerkimas lėmė jo laipsnišką transformaciją į demoną krikščioniškojoje tradicijoje, kol galiausiai jis tapo vienu iš pragaro hierarchų populiariojoje demonologijoje ir literatūroje. Jo istorija – tai kelias nuo dievo, garbinto Mesopotamijos pakraštyje, iki velnio, kurio vardas kelia šiurpą Vakarų kultūros vaizduotėje.