Tikėjimas seksualine prigimtimi pasižyminčiais demonais yra giliai įsišaknijęs įvairių kultūrų folklore ir mitologijoje, atspindėdamas amžinas baimes, susijusias su naktimi, pasąmone ir nepažįstamomis jėgomis. Viena ryškiausių ir labiausiai paplitusių tokių būtybių yra inkubas – vyriškos giminės demonas, kuris, kaip tikima, naktį lytiškai santykiauja su miegančiomis moterimis. Pats terminas „inkubas“ kilęs iš lotyniško veiksmažodžio incubare, reiškiančio „gulėti ant“, kas tiesiogiai ir vaizdingai apibūdina šio demono veikimo būdą. Nors panašių būtybių motyvų galima rasti senovės Mesopotamijos ir Graikijos mituose, pasakojimai apie inkubus ypač išpopuliarėjo ir buvo sistemiškai išplėtoti viduramžių Europoje, kur jie tapo neatsiejama demonologijos ir teologinių diskusijų dalimi. Tamsiame, prietarų ir religinio dogmatizmo persmelktame amžiuje šios būtybės buvo laikomos puolusiais angelais, kurie, vedami nepasotinamo gašlumo, persekiodavo mirtingąsias, ypač tas, kurios pasižadėjo skaistybei, pavyzdžiui, vienuoles, taip išbandydami jų tikėjimą ir tyrumą.
Pasak viduramžių demonologų, tokių kaip Heinrichas Krameris, knygos „Raganų kūjis“ (Malleus Maleficarum) autorius, inkubų tikslas nebuvo vien tik seksualinis pasitenkinimas. Buvo manoma, kad lytinio akto metu šie demonai siurbia aukos gyvybinę energiją, kad palaikytų savo efemerišką egzistavimą. Dėl to moteris po tokio susitikimo galėjo likti itin silpna, išsekusi, kamuojama melancholijos ar net mirti. Susitikimas su inkubu dažnai buvo apibūdinamas ne kaip gundantis ar malonus, o kaip šiurpus ir prievartinis potyris – jo prisilietimas esąs ledinis, o pats aktas – skausmingas.
Buvo tikima, kad inkubai gali ne tik pasirodyti fiziniu pavidalu, bet ir apvaisinti savo aukas. Teologams iškilo sudėtingas klausimas: kaip dvasinė būtybė, neturinti fizinio kūno, gali sukurti palikuonių? Vienas iš labiausiai paplitusių aiškinimų teigė, kad demonai negali kurti gyvybės, tačiau gali manipuliuoti jau egzistuojančia materija. Pagal šią teoriją, demonas pirmiausia, pasivertęs moteriška būtybe yra sukubė, suviliodavo vyrą ir surinkdavo jo sėklą. Tada, atgavęs vyrišką inkubo pavidalą, ta pačia sėkla apvaisindavo miegančią moterį. Taip gimę vaikai, vadinami kambionais, dažnai buvo laikomi išsigimusiais, turinčiais fizinių defektų ar net pusiau žvėrimis, paženklintais demoniškos kilmės. Kartais jiems buvo priskiriamos ir antgamtinės galios, gudrumas bei polinkis į blogį. Garsiausias pavyzdys – legenda, kad burtininkas Merlinas buvo inkubo ir mirtingosios moters sūnus, taip paaiškinant jo nepaprastus gebėjimus.
Tikėjimas inkubais nebuvo vien tik mitologinė fantazija. Jis turėjo realių ir dažnai tragiškų socialinių bei psichologinių pasekmių. Moterų seksualumas viduramžiais buvo griežtai kontroliuojamas ir demonizuojamas, todėl inkubų egzistavimas tapo patogiu būdu paaiškinti socialiai nepriimtinus reiškinius, tokius kaip nesantuokinis nėštumas, erotiniai sapnai ar tiesiog moters seksualinis potraukis, kuris buvo laikomas nuodėmingu. Kaltinimai lytiniais santykiais su demonais tapo viena iš centrinių temų raganų teismuose, kur moterys, dažnai veikiamos kankinimų, „prisipažindavo“ dėl baisiausių nuodėmių. Šiuolaikinis mokslas tokius potyrius, kai žmogus jaučiasi paralyžiuotas ir jaučia kažkieno buvimą šalia ar net fizinį kontaktą, dažniausiai aiškina miego paralyžiumi – būsena, kai pabudusio žmogaus protas yra sąmoningas, tačiau kūnas vis dar paralyžiuotas, kaip būdinga REM miego fazei. Ši būsena gali sukelti itin ryškias, bauginančias ir realistiškas haliucinacijas, įskaitant slegiantį svorį ant krūtinės ir piktavalės būtybės pojūtį.
Nepaisant mokslinių paaiškinimų, inkubo figūra išlieka populiari šiuolaikinėje kultūroje. Ji aptinkama literatūroje, kine ir mene kaip gundymo, uždrausto troškimo, toksiškų santykių ir tamsiosios žmogaus prigimties simbolis. Pasakojimai apie šias demoniškas būtybes atspindi amžiną žmogaus baimę to, kas nepažįstama ir slypi nakties tamsoje, bei sudėtingą santykį su savo paties pasąmone ir seksualumu. Skirtingose kultūrose galima rasti panašių mitų, pavyzdžiui, lietuvių tautosakoje egzistuoja pasakojimai apie slogutį, kuris smaugia miegantį žmogų, o kartais įgyja ir erotinių motyvų. Tai rodo, kad tikėjimas antgamtinėmis būtybėmis, kurios įsiveržia į pačią intymiausią žmogaus erdvę, yra universalus reiškinys, atspindintis giliausias psichologines ir socialines baimes, per amžius neprarandančias savo aktualumo.
Inkubai – tai mitologiniai vyriškos giminės demonai, kurie, kaip tikima, naktį lytiškai santykiauja su miegančiomis moterimis.
Sukubės (sukubė) – tai gundančios moteriškos giminės demonės, kurios, pasak legendų, pasirodo vyrams sapnuose, kad juos suviliotų ir turėtų lytinių santykių. (sukubas – dažnai vartojamas pagal anglišką succubus, bet tai vyriškos giminės forma, o pats demonė yra moteriškos giminės ir turi būti rašomas kitaip).