Inkubas – tai mitologinis vyriškos giminės demonas, kuris, pagal senas legendas, naktį aplanko miegančias moteris ir su jomis lytiškai santykiauja. Žodis „inkubas“ kilęs iš lotynų kalbos veiksmažodžio incubare, reiškiančio „gulėti ant“. Ši būtybė vaizduojama kaip seksualinė grėsmė, dažnai siejama su nakties baimėmis ir pasąmone.
Panašios būtybės minimos įvairiose kultūrose, bet ryškiausiai inkubas išsiskiria viduramžių Europos folklore. Priešingai nei inkubas, sukubė yra moteriškos giminės demonė, viliojanti vyrus sapnuose ir siekianti lytinių santykių.
Viduramžiais tikėjimas inkubais buvo stipriai susipynęs su krikščioniška teologija. Šie demonai laikyti puolusiais angelais, kuriuos varė nepasotinamas geismas. Ypač dažnai jie esą puldavo vienuoles ar kitas moteris, pasižadėjusias skaistybei – taip bandydami sugriauti jų tikėjimą.
Demonologai, pavyzdžiui, Heinrichas Krameris, knygoje Raganų kūjis (Malleus Maleficarum), aiškino, kad inkubai ne tik tenkina savo geismą, bet ir siurbia aukos gyvybinę energiją. Po tokio „susitikimo“ moteris jausdavosi išsekusi, silpna, kamuojama melancholijos, o kartais net mirdavo. Potyris būdavo apibūdinamas kaip šiurpus: ledinis prisilietimas, skausmas, prievarta.
Kaip demonai galėdavo turėti palikuonių?
Vienas sudėtingiausių klausimų teologams – kaip bekūnė dvasia gali apvaisinti žmogų. Populiarus aiškinimas: demonas pirmiausia pasiverčia sukube, suvilioja vyrą ir surenka jo sėklą. Vėliau, grįžęs į inkubo pavidalą, ja apvaisina moterį.
Tokie vaikai vadinti kambionais. Jiems priskirdavo fizinius defektus, žvėriškus bruožus, antgamtines galias ar polinkį į blogį. Žinomiausias pavyzdys – legenda apie burtininką Merliną, esą buvusį inkubo sūnų, kas paaiškinę jo magiškus gebėjimus.
Socialinės ir psichologinės pasekmės
Tikėjimas inkubais turėjo rimtų pasekmių realiame gyvenime. Viduramžiais moters seksualumas buvo griežtai kontroliuojamas, todėl inkubai tapo patogiu paaiškinimu nesantuokiniam nėštumui, erotiniams sapnams ar bet kokiam „nuodėmingam“ moters potraukiui.
Raganų teismuose kaltinimai santykiais su demonais buvo dažni. Moterys, veikiamos kankinimų, „prisipažindavo“ tokias nuodėmes, kas neretai baigdavosi mirtimi.
Šiuolaikinis paaiškinimas
Dauguma šiuolaikinių mokslininkų tokius potyrius sieja su miego paralyžiumi. Pabudus REM miego fazėje kūnas lieka paralyžiuotas, o protas sąmoningas – tai sukelia ryškias haliucinacijas: slegiantį svorį ant krūtinės, piktavališkos būtybės pojūtį, kartais net seksualinio pobūdžio vaizdinius.
Nepaisant mokslinių aiškinimų, inkubo įvaizdis gyvas literatūroje, kine ir mene. Jis simbolizuoja uždraustą geismą, toksiškus santykius ar tamsiąją žmogaus pusę.
Panašių mitų randama visame pasaulyje. Lietuvių tautosakoje minimas slogutis – būtybė, smaugianti miegantį žmogų, kartais su erotiniu atspalviu. Tai rodo, kad baimė antgamtinėms būtybėms, įsiveržiančioms į intymiausią erdvę, yra universali ir vis dar aktualu.
Sukubai
Be inkubų, mitologijoje egzistuoja ir jų atitikmenys moteriškos giminės – sukubai (nors tiksliau būtų sukubė ar sukubės daugiskaitoje). Šie demonai veikia atvirkščiai: vietoj to, kad prievarta pultų miegančias moteris, sukubai sapnuose vilioja vyrus nepaprastu grožiu, kerais ir pažadais, siekdami lytinių santykių bei išsekinti auką gyvybine energija ar surinkti sėklą. Viduramžių demonologijoje jie sudaro porą su inkubais – sukubė esą perduoda surinktą sėklą inkubui, kad šis apvaisintų moteris ir taip pratęstų demonišką liniją. Pagrindinis skirtumas: inkubo susitikimas dažniausiai šiurpus, skausmingas ir prievartinis, o sukubo – gundantis, apgaulingai malonus, nors abu galiausiai siekia to paties – sugundyti žmogų ir pakenkti jo sielai bei kūnui.
Ypatingą įdomumą kelia viduramžių mistikų įžvalgos apie inkubų motyvaciją. Jie teigė, kad inkubai siekia ne vien fizinio pasitenkinimo, bet ir sielos užteršimo, ypač per moteris, kurios buvo ypač dvasingos. Manoma, kad inkubai galėjo naudoti sukubes, kad šios iš vyrų gautų sėklą, kuri vėliau būtų panaudota apvaisinant moteris, taip sukuriant pusiau demoniškus palikuonis. Ši idėja pabrėžia inkubų vaidmenį kaip dvasinės kovos įrankių, skirtų pažeisti Dievo tvarką per seksualinę nuodėmę ir giminės išniekinimą. Šis demonologinis mokymas atspindi gilią viduramžių baimę dėl ribų tarp dangaus, žemės ir pragaro išnykimo.