Babilonas buvo senovės Mesopotamijos miestas, įsikūręs šalia Eufrato upės dabartinio Irako teritorijoje, maždaug 85 km į pietus nuo Bagdado. Šis miestas garsėjo kaip politinis, kultūrinis ir religinis centras, tapęs Babilonijos imperijos širdimi. Babilonas išsiskyrė savo architektūra, pažangia teisine sistema ir moksliniais pasiekimais. Jo vardas siejamas tiek su didybe, tiek su žlugimu, o Biblijoje jis tapo nuodėmės ir moralinio nuopolio simboliu.
Babilono istorija prasideda apie 2300 m. pr. Kr., kai jis buvo nedidelis akadų miestas. Jo reikšmė išaugo valdant amoritų karaliui Hamurabiui (1792–1750 m. pr. Kr.), kuris suvienijo Mesopotamiją ir sukūrė garsųjį Hamurabio kodeksą. Po šio klestėjimo laikotarpio miestas patyrė nuosmukį, kol VII a. pr. Kr. Nabopolasaras įkūrė Naująją Babilonijos imperiją. Jo sūnus Nebukadnecaras II (605–562 m. pr. Kr.) išplėtė imperiją, pastatė legendinius Kabantys sodus ir sugriovė Jeruzalės šventyklą 586 m. pr. Kr. 539 m. pr. Kr. Babiloną užkariavo persai, o po Aleksandro Didžiojo mirties 323 m. pr. Kr. miestas palaipsniui nyko ir buvo apleistas II a. pr. Kr.
Originalus Babilono pavadinimas akadų kalba buvo Bāb-ili, reiškiantis „Dievo vartai“. Šis vardas pabrėžė miesto religinę svarbą, ypač jo ryšį su dievu Marduku. Graikai pavadinimą pavertė Babylṓn, o hebrajų kalboje jis tapo Bābel. Biblijoje Bābel siejamas su žodžiu balal („sumaišyti“), kas atspindi Babelio bokšto istoriją.
Istorijos
- Kilmė ir iškilimas: Babilonas pradėjo formuotis apie 2300 m. pr. Kr., o 1894 m. pr. Kr. amoritai įkūrė Babilonijos karalystę (Babilonija). Hamurabis padarė jį galingu centru, įvesdamas įstatymus, kurie veikė regioną šimtmečiais.
- Nuosmukis ir atgimimas: Po Hamurabio hetitai užėmė miestą 1595 m. pr. Kr., o vėliau kasitai valdė iki XII a. pr. Kr. Naujoji Babilonijos imperija suklestėjo VII a. pr. Kr., valdant Nebukadnecarui II.
- Žlugimas: 539 m. pr. Kr. Kyras Didysis užkariavo Babiloną, o po Aleksandro Didžiojo mirties miestas prarado reikšmę ir virto griuvėsiais.
Babilonas Biblijoje
Biblijoje Babilonas yra vienas galingiausių ir daugiasluoksnių simbolių, įkūnijančių nuodėmę, puikybę, priespaudą ir, ypač, moralinį ištvirkimą. Jo neigiama reputacija formuojama nuo pat Pradžios knygos.
Fizinis ir moralinis ištvirkimas: Tekstas taip pat kalba apie miesto prabangą, hedonizmą ir moralinį palaidumą. Babilonas simbolizuoja civilizaciją, pasinėrusią į juslinius malonumus, turtų kaupimą ir visapusišką moralinę degradaciją, kurioje žmogaus gyvybė ir dorybė neturi jokios vertės. Tuo metu šis įvaizdis buvo taikomas Romos imperijai, kuri krikščionių akimis buvo tapusi tokios korupcijos centru.
Senajame Testamente Babilonas pirmiausia pasirodo kaip žmogaus puikybės simbolis Babelio bokšto istorijoje (Pr 11, 1–9), kur žmonės, norėdami prilygti Dievui, buvo nubausti ir išsklaidyti. Vėliau, kaip istorinė imperija, Babilonas tapo žiaurios priespaudos ir stabmeldystės įsikūnijimu. 586 m. pr. Kr. karalius Nebukadnecaras II ne tik sugriovė Jeruzalės šventyklą – Dievo buvimo žemėje ženklą – bet ir ištrėmė žydus į Babiloniją. Pranašai (kaip Jeremijas ir Izaijas) smerkė Babiloną ne tik dėl jo karinės galios, bet ir dėl klestinčios stabmeldystės bei prabangos, kuri, jų akimis, buvo dvasinio tuštumo išraiška.
Naujajame Testamente, ypač Apreiškimo Jonui knygoje, Babilono simbolis pasiekia savo kulminaciją. Čia jis aprašomas ne kaip istorinis miestas, o kaip apokaliptinė jėga, vadinama „Didžiuoju Babilonu, ištvirkėlių ir žemės bjaurysčių motina“ (Apr 17, 5). Šis įvaizdis tiesiogiai siejamas su ištvirkimu dvejopa prasme:
Dvasinis ištvirkimas: Babilonas vaizduojamas kaip didžioji ištvirkėlė, kuri „sugirdė visas tautas savo ištvirkimo aistrų vynu“ (Apr 14, 8). Tai reiškia stabmeldystę, materializmą, valdžios troškimą ir atsimetimą nuo tikrojo Dievo. Ji vilioja pasaulio karalius ir tautas į nuodėmingus sandėrius ir dvasinę neištikimybę.