Pateiktas tekstas yra krikščioniškas apokrifinis pasakojimas, žinomas kaip „Piloto mirtis“ (Mors Pilati). Tai yra legenda, nepriklausanti Biblijos kanonui, sukurta praėjus daug laiko po aprašomų įvykių, greičiausiai ankstyvaisiais viduramžiais. Šio kūrinio autorius yra nežinomas. Tekstas priklauso platesniam legendų ciklui apie Poncijų Pilotą, kuriuo siekta užpildyti pasakojimo spragas, likusias po kanoninių evangelijų, ir pateikti moralinį ar teologinį įvykių įvertinimą.
Ši istorija pasakoja apie Romos imperatorių Tiberijų, kuris, sirgdamas sunkia liga, išgirsta apie gydytoją Jėzų Jeruzalėje ir nusiunčia savo pasiuntinį Volusianą pas Pilotą, prašydamas atsiųsti Jėzų į Romą. Poncijus Pilotas, išsigandęs, nes pats įsakė Jėzų nukryžiuoti, pameluoja, kad Jėzus buvo piktadarys. Tačiau Volusianas susitinka moterį, vardu Veronika, kuri atskleidžia tiesą ir papasakoja turinti audeklą su stebuklingai jame įsispaudusiu Jėzaus veido atvaizdu. Atgabentas į Romą, šis atvaizdas stebuklingai išgydo imperatorių Tiberijų.
Išgijęs, bet įtūžęs imperatorius įsako suimti Pilotą ir atgabenti jį teismui. Pilotas atvyksta į Romą vilkėdamas Jėzaus besiūlę tuniką. Dėl šio drabužio stebuklingos galios imperatoriaus pyktis kaskart atslūgsta, vos tik jis pamato Pilotą. Kai galiausiai Pilotui liepiama nusivilkti tuniką, imperatoriaus įniršis grįžta ir jis nuteisia Pilotą gėdingai mirčiai. Sužinojęs nuosprendį, Pilotas nusižudo. Jo kūnas pasirodo esąs prakeiktas: įmestas į Tibro upę Romoje, jis sukelia audras ir demonišką siautulį. Dėl to romėnai ištraukia kūną ir nugabena jį į Vieną (miestą Galijoje), kur įmeta į Ronos upę, bet prakeiksmas kartojasi. Galiausiai, norėdami atsikratyti nelaimių, žmonės nuskandina jo kūną gilioje duobėje kalnuose, kur, pasak legendos, iki šių dienų vyksta velniški reiškiniai.
Pagrindinė šio teksto mintis yra parodyti dieviškąjį teisingumą ir atpildą. Juo norima pasakyti, kad net ir galingiausias Romos valdytojas, pasmerkęs nekaltą Dievo Sūnų, negali išvengti bausmės. Pasakojimas taip pat išaukština Kristaus galią, kuri veikia net po jo mirties per su juo susijusius daiktus (Veronikos skraistę ir Jėzaus tuniką). Tai yra pamokanti legenda, kuri paaiškina vienos populiariausių krikščioniškų relikvijų – Veronikos atvaizdo – kilmę ir iliustruoja, koks baisus likimas laukia tų, kurie atmeta Dievą ir pasmerkia teisiuosius.
PILOTO, KURIS NUTEISĖ JĖZŲ, MIRTIS
Kai Tiberijus Cezaris, Romos imperatorius, sirgo sunkia liga ir sužinojo, kad Jeruzalėje yra tam tikras gydytojas, vardu Jėzus, kuris vienu žodžiu išgydo visas ligas, jis, nežinodamas, kad žydai ir Pilotas Jį nužudė, įsakė savo draugui, vardu Volusianas: Keliauk kuo greičiau per jūras; pranešk Pilotui, mano tarnui ir draugui, kad atsiųstų man šį gydytoją, jog jis grąžintų man buvusią sveikatą. Volusianas, išgirdęs imperatoriaus įsakymą, tuoj pat išvyko ir atvyko pas Pilotą, kaip buvo įsakyta. Jis perdavė Pilotui, ką jam pavedė Tiberijus Cezaris, sakydamas: Tiberijus Cezaris, Romos imperatorius, tavo valdovas, išgirdęs, kad šiame mieste yra gydytojas, kuris vienu žodžiu gydo ligas, karštai prašo tavęs atsiųsti jį jam, kad išgydytų jo ligą. Pilotas, tai išgirdęs, labai išsigando, žinodamas, kad iš pavydo jis buvo Jį nužudęs. Pilotas atsakė pasiuntiniui taip, sakydamas: Šis žmogus buvo piktadarys ir žmogus, kuris patraukė prie savęs visus žmones; todėl buvo sušauktas miesto išminčių susirinkimas, ir aš įsakiau jį nukryžiuoti. Grįždamas į savo užeigą, šis pasiuntinys sutiko tam tikrą moterį, vardu Veronika, kuri buvo Jėzaus draugė; jis tarė: O moterie, tam tikras gydytojas, kuris buvo šiame mieste ir vienu žodžiu gydė ligonius, kodėl žydai jį nužudė? Ji pradėjo verkti, sakydama: Ak, mano viešpatie, mano Dieve ir mano Viešpatie, kurį Pilatas iš pavydo atidavė, nuteisė ir įsakė nukryžiuoti. Tada jis, labai nuliūdęs, tarė: Man labai gaila, kad negaliu įvykdyti to, dėl ko mane siuntė mano valdovas. Veronika jam tarė: Kai mano Viešpats vaikščiojo pamokslaudamas, o aš, labai to nenorėdama, buvau atskirta nuo Jo buvimo, norėjau, kad Jo paveikslas būtų nutapytas man, kad, neturėdama Jo buvimo, bent Jo paveikslo figūra teiktų man paguodą. Kai nešiau drobę tapytojui, kad būtų nutapyta, mano Viešpats mane sutiko ir paklausė, kur einu. Kai atskleidžiau Jam savo kelionės priežastį, Jis paprašė manęs drobės ir grąžino ją man su Jo garbingos veido atspaudu. Todėl, jei tavo valdovas pamaldžiai žvelgs į Jo veidą, jis tuoj pat atgaus sveikatą. Jis tarė jai: Ar toks paveikslas gali būti įsigytas už auksą ar sidabrą? Ji atsakė: Ne; bet pamaldumo įtaka. Todėl keliausiu su tavimi, nešiu paveikslą, kad Cezaris jį pamatytų, ir grįšiu atgal.
Volusianas kartu su Veronika atvyko į Romą ir tarė imperatoriui Tiberijui: Jėzų, kurio tu ilgėjaisi, Pilotas ir žydai atidavė neteisingai mirčiai ir iš pavydo prikalė prie kryžiaus karties. Todėl su manimi atėjo tam tikra matrona, atnešusi Jėzaus paveikslą; jei pamaldžiai į jį pažvelgsi, tuoj pat atgausi savo sveikatą. Cezaris įsakė kelią iškloti šilkiniais audiniais ir atnešti jam paveikslą; kai tik jis į jį pažvelgė, atgavo buvusią sveikatą.
Todėl Poncijus Pilotas, Cezario įsakymu, buvo paimtas ir atvestas į Romą. Cezaris, išgirdęs, kad Pilotas atvyko į Romą, buvo labai įtūžęs prieš jį ir įsakė jį atvesti pas save. Pilatas atsinešė Jėzaus besiūlę tuniką ir vilkėjo ją imperatoriaus akivaizdoje. Kai tik imperatorius jį pamatė, atidėjo visą savo pyktį ir tuoj pat atsistojo jo pasitikti. Jis negalėjo jam nieko griežtai pasakyti; tas, kuris atrodė toks baisus ir nuožmus jo nebuvimo metu, dabar jo akivaizdoje buvo kažkaip švelnus. Kai jis jį išsiuntė, tuoj pat baisiai užsidegė prieš jį, šaukdamas, kad jis yra niekšas, nes visiškai neparodė jam savo širdies įtūžio. Tuoj pat jis įsakė jį pašaukti atgal, prisiekdamas ir tvirtindamas, kad jis yra mirties sūnus ir kad gėdinga, jog jis gyvena žemėje. Kai tik jį pamatė, tuoj pat jį pasveikino ir atmetė visą savo proto įniršį. Visi stebėjosi; jis pats stebėjosi, kad taip užsidegė prieš Pilotą, kai jo nebuvo, o būdamas jo akivaizdoje negalėjo jam nieko griežtai pasakyti. Tada, dievišku postūmiu ar galbūt kažkokio krikščionio patarimu, jis įsakė nuimti nuo jo tą tuniką, ir tuoj pat vėl užsidegė prieš jį savo buvusiu proto įniršiu. Kai imperatorius labai stebėjosi, jam buvo pasakyta, kad ta tunika priklausė Viešpačiui Jėzui. Tada imperatorius įsakė laikyti jį kalėjime, kol jis susirinkime su išminčiais nuspręs, ką su juo daryti. Po kelių dienų Pilotui buvo paskelbtas nuosprendis, kad jis būtų nuteistas gėdingiausiam mirties būdui. Pilotas, tai išgirdęs, pats nusižudė savo peiliu, ir tokia mirtimi baigė savo gyvenimą.
Kai Cezaris sužinojo apie Piloto mirtį, jis tarė: Tikrai jis mirė gėdingiausia mirtimi, kurio savo ranka nepagailėjo. Todėl jis buvo pririštas prie didelės masės ir nuskandintas Tiberio upėje. Bet pikti ir nešvarūs dvasios jo piktame ir nešvariame kūne, visi kartu džiūgaudami, judėjo vandenyse ir baisiu būdu sukėlė žaibus ir audras, griaustinius ir krušą ore, kad visi žmonės buvo laikomi baisiame baimėje. Todėl romėnai, ištraukę jį iš Tiberio upės, pašaipiai nunešė jį į Vieną ir nuskandino Rono upėje. Mat Viena vadinama tarsi Via Gehennoe, Gehennos kelias, nes tada tai buvo prakeikimo vieta. Bet ten buvo pikti dvasios, darančios tuos pačius dalykus toje pačioje vietoje. Todėl tie žmonės, neištverdami tokios demonų apsilankymo, pašalino nuo savęs tą prakeikimo indą ir išsiuntė jį palaidoti Losanijos teritorijoje. O jie, matydami, kad yra trikdomi minėtų apsilankymų, pašalino jį nuo savęs ir nuskandino tam tikroje duobėje, apsuptoje kalnų, kur, kaip kai kurie teigia, iki šiol kyla tam tikri velniški veiksmai.