Oreadės – tai senovės graikų mitologijoje minimų kalnų nimfų rūšis, gyvenančios kalnuose, uolėtose vietovėse ir urvuose. Jų pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio oros („kalnas“), todėl jos buvo laikomos kalnų dvasiomis, artimai susietomis su laukine, nepažabota gamta. Kaip ir kitos nimfos, oreadės buvo vaizduojamos kaip jaunos, gražios moterys, tačiau jų prigimtis skyrėsi – jos buvo ne švelnios ir žaismingos, o griežtesnės, stipresnės, net šiurkštesnės, kaip ir jų gyvenamoji aplinka.
Skirtingai nei naiadės, gyvenančios gyvuose vandenyse, ar driadės, globojančios medžius, oreadės atstovavo aukštesnes, nuošalesnes, laukines vietas, kurios nuo seno buvo laikomos šventomis ar pavojingomis. Kalnai graikų mitologijoje buvo dievų buveinės, artimesnės dangui – todėl oreadės simbolizavo aukštį, neprieinamumą, ryšį tarp žemės ir dangaus, taip pat vienatvę ir nepriklausomybę. Tai buvo nimfos, kurios nekviesdavo artintis, bet stebėdavo iš tolo – kaip kalnas, kuris žavi, bet kartu kelia baimę.
Mitologiniuose pasakojimuose oreadės retai būdavo romantizuojamos ar vaizduojamos kaip įsimylėjusios dievus ar žmones. Jos dažniau būdavo medžioklės, laisvės ir laukinės gamtos palydovės. Kai kurios legendos teigia, kad oreadės lydėdavo deivę Artemidę – medžioklės, mergystės ir laukinės gamtos globėją. Tokiu būdu jos simbolizavo ne tik gamtos jėgą, bet ir moterišką autonomiją, savarankiškumą, jėgą būti viena gamtoje, be vyriškos kontrolės ar priklausomybės.
Literatūroje oreadės dažnai pasirodo kaip slaptos kalnų šešėlių sielos, tyliai stebinčios žmones iš viršūnių, besišaukiančios aidais arba pasirodančios migloje. Jos nėra tokios gyvybingos kaip naiadės ar taip stipriai susietos su gyvenimu kaip driadės – jos labiau mistiškos, šiek tiek atšiaurios, bet kupinos didybės ir ilgaamžiškumo. Kalnai senovėje buvo laikomi vietomis, kuriose žmogus priartėja prie dievų – todėl oreadės simbolizuoja ir dvasinį aukštį, pasitraukimą iš pasaulio, artėjimą prie amžinybės.
Vėlesnėje kultūroje oreadės dažnai asocijuojamos su vienišomis moterimis, esančiomis gamtoje, išmintingomis ir nepasiekiamomis. Romantizmo epochoje jos buvo įkvėpimo šaltinis poetams, kurie oreades vaizdavo kaip paslaptingas, laukines mūzas, kviečiančias žmogų peržengti savo ribas. Šiuolaikinėje mitologijoje ar fantastikoje oreadės išlieka kalnų sargėmis, paslapties ir vidinės stiprybės įvaizdžiu.
Oreadė – tai archetipas žmogaus siekio kilti aukštyn: tiek tiesiogine prasme (kalnu), tiek dvasine (į vidinę laisvę ir aukštesnę sąmonę). Ji įkūnija tylią, bet galingą moterišką jėgą, kuri nėra pasiekiama žodžiais ar malonumu, bet atskleidžiama tik tiems, kurie pasiryžta eiti vienumoje, tyliai ir drąsiai – aukštyn.
Teologiniu požiūriu, oreadės atstovavo ribinę būseną tarp mirtingųjų pasaulio ir dieviškosios didybės. Jos nebuvo nemirtingos kaip olimpiečiai, tačiau gyveno nepalyginamai ilgiau už žmones, todėl tapo savotiškomis laiko saugotojomis. Senovės žmonės aukodavo joms medų, pieną ar gėles, palikdami šias dovanas prie urvų angų, tikėdamiesi apsaugos nuo kalnų pavojų. Šios nimfos simbolizavo dvasinį budrumą. Jos mokė, kad tikrasis ryšys su dievybe reikalauja tylos, pagarbos aukštumoms ir gebėjimo išbūti vienumoje. Oreadės primindavo, jog gamta turi savo šventą tvarką, kurios žmogus neturi teisės savintis.