Naiadės – tai senovės graikų mitologijos vandens nimfos, gyvenančios gėluose vandens telkiniuose: upėse, šaltiniuose, ežeruose, tvenkiniuose ir šuliniuose. Jos buvo laikomos gyvų vandenų dvasiomis, turinčiomis ryšį ne tik su pačia gamta, bet ir su vaisingumu, atsinaujinimu, gyvybe. Kaip ir kitos nimfos, naiadės buvo vaizduojamos kaip jaunos, gražios, neretai viliojančios moterys, tačiau jų esybė visada buvo glaudžiai susieta su vandeniu – judriu, tekamu, gaivinančiu.
Senovės graikai tikėjo, kad naiadės gyvena pačiame vandenyje – jos buvo ne tik jo globėjos, bet ir pačios vandens personifikacijos. Jei vanduo išdžiūdavo, manyta, kad kartu pasitraukia ir naiadės. Todėl vandens telkiniai buvo laikomi šventomis vietomis – juose nebuvo leidžiama teršti, elgtis nepagarbiai. Žmonės nešdavo aukas, melsdavosi naiadėms, tikėdamiesi jų malonės: derliaus, gyvulių vaisingumo, sveikatos ar įkvėpimo.
Mitologijoje naiadės dažnai pasirodo šalia dievų ar herojų – jos būna pagalbininkės, kartais – mylimosios, o kartais – pražūtingos viliojančios jėgos. Ne viena legenda pasakoja apie vyrą, kurį naiadė paviliojo ir nusinešė į vandenį, kartais – amžinai. Tai rodo dvilypę jų prigimtį: jos – gyvybės šaltinis, bet kartu ir pavojus tiems, kurie elgiasi neatsargiai ar puikiai pasitiki savo jėgomis. Vanduo simbolizuoja paslaptį, jausmus, intuityviąją žmogaus pusę – todėl naiadės buvo laikomos ir emocinės, jausminės jėgos simboliu.
Skirtingai nei driadės, kurios siejamos su stabilumu ir ilgaamžiškumu, naiadės yra judesio ir gyvybinės tėkmės įsikūnijimas. Jos dažnai šokdavo, giedodavo ar žaisdavo prie vandens, kartais padėdavo žmonėms, bet tik tada, kai jų neįžeisdavo. Jų grožis ir trauka kėlė pagarbą, bet kartu – ir baimę.
Vėlesnėje literatūroje, ypač romantizme, naiadės tapo melancholiškomis ir svajingomis figūromis – jos simbolizavo prarastą ryšį su gamta, ilgesį, jausmingumą. XX ir XXI a. kultūroje naiadės dažnai pasirodo kaip mistiškos būtybės fantastinėse istorijose, filmuose ar mitologiniuose žodynuose, tačiau jų esmė išlieka ta pati – gyvybės, judėjimo, paslapties ir emocinio pasaulio dvasia.
Naiadės išlieka viena iš stipriausių gamtos moteriškumo metaforų: jos reiškia tiek ramybę, tiek gylį, tiek švelnumą, tiek stichinę jėgą. Kaip vanduo – jos gali gydyti, pagirdyti ir atgaivinti, bet taip pat paskandinti ar sunaikinti. Todėl jos ir šiandien išlieka stipriu archetipu žmogaus pasąmonėje: troškimo, jausmų, sielos gelmės ir nežinomos jėgos įvaizdžiu.