Didysis šeštadienis, dar vadinamas Velykų vigilijos išvakarėmis, yra viena iš giliausių ir paslaptingiausių krikščioniškosios Didžiosios savaitės dienų. Lietuvoje šią dieną tikintieji praleidžia tyliai apmąstydami Jėzaus Kristaus kapą, ruošdamiesi Velykų džiaugsmui. Tai diena, persmelkta ramybės, laukimo ir pasiruošimo, o lietuvių tradicijose ji taip pat pažymėta unikaliais papročiais, kurie sujungia krikščionišką tikėjimą su senovės liaudies išmintimi.
Didysis šeštadienis yra diena tarp Jėzaus nukryžiavimo (Didžiojo penktadienio) ir Jo prisikėlimo (Velykų sekmadienio). Krikščioniškoje tradicijoje tai laikas, kai Jėzus „ilsėjosi kape“, o tikintieji apmąsto Jo mirtį ir laukia prisikėlimo stebuklo. Bažnyčia šią dieną nevykdo šv. Mišių iki vakaro, kai prasideda Velykų vigilija – iškilmingiausia metų liturgija, skelbianti Kristaus prisikėlimą.
Lietuvių liaudyje Didysis šeštadienis dažnai siejamas su ramybe ir pasiruošimu. Senovėje buvo tikima, kad šią dieną reikia vengti triukšmo, sunkių darbų ar net pykčių, nes tai metas, kai žemė „ilsisi“ kartu su Kristumi. Kai kuriose vietovėse buvo įprasta šią dieną baigti visus Velykų pasiruošimus – marginti kiaušinius, kepti pyragus ir ruošti šventinį stalą.
Didysis šeštadienis Lietuvoje švenčiamas šeštadienį prieš Velykas, kurios yra kilnojamoji šventė, priklausanti nuo mėnulio kalendoriaus. Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties, einančios po pavasario lygiadienio (kovo 20–21 d.). Todėl Didysis šeštadienis dažniausiai patenka į kovo pabaigą arba balandį.
Nors Didysis šeštadienis nėra valstybinė šventė, daugelyje Lietuvos parapijų šią dieną vyksta intensyvus dvasinis ir praktinis pasiruošimas Velykoms, ypač per Velykų vigilijos apeigas.
Didysis šeštadienis turi kelias pagrindines reikšmes krikščionių tikėjime ir lietuvių tradicijose:
- Laukimo ir apmąstymo metas. Šią dieną tikintieji apmąsto Jėzaus mirtį ir Jo buvimą kape, ruošdamiesi prisikėlimo džiaugsmui. Bažnyčiose vyrauja tyla, altoriai būna „nuogi“ (be liturginių rūbų ar dekoracijų), o tikintieji skatinami melstis ir medituoti.
- Velykų vigilijos pradžia. Vakare prasideda Velykų vigilija – pagrindinė krikščionių liturgija, kurią sudaro keturios dalys: ugnies liturgija (laužo šventinimas), Žodžio liturgija (Šventojo Rašto skaitiniai), krikšto liturgija (katechumenų krikštas) ir Eucharistijos liturgija. Lietuvoje per vigiliją dažnai šventinama ugnis ir Velykų žvakė (paschalas), simbolizuojanti Kristaus šviesą.
- Pasiruošimas Velykoms. Lietuvoje Didysis šeštadienis yra intensyvaus pasiruošimo metas. Šeimos baigia ruošti Velykų stalą, margina kiaušinius, kurie simbolizuoja gyvybę ir prisikėlimą, bei neša maistą į bažnyčią šventinti. Šis paprotys, vadinamas „Velykų krepšelio šventinimu“, yra giliai įsišaknijęs lietuvių kultūroje.
- Liaudiškos tradicijos. Senovėje lietuviai šią dieną laikė magiška. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad Didįjį šeštadienį pašventintas vanduo turi gydomųjų galių, todėl juo prausdavosi ar laistydavo namus. Kai kuriose vietovėse buvo įprasta deginti šventintą ugnį ar vaikščioti apie namus su smilkalais, siekiant apsaugoti šeimą nuo nelaimių.
Lietuvoje Didysis šeštadienis išsiskiria savo liaudiškais papročiais, kurie dažnai siejasi su pavasario atgimimu ir krikščionišku tikėjimu. Vienas įdomiausių papročių – margučių marginimas. Senovėje kiaušiniai buvo dažomi natūraliais dažais, pavyzdžiui, svogūnų lukštais ar ąžuolo žieve, o raštai turėjo simbolinę reikšmę: zigzagai reiškė gyvatę (gyvybės simbolį), saulutės – šviesą ir derlių. Šiandien marginimas tapo ir meno forma, o kai kuriose šeimose vaikai mokomi šio amato kaip būdo prisiliesti prie protėvių tradicijų.
Kitas unikalus paprotys – maisto šventinimas. Lietuviai į bažnyčią neša krepšelius su margučiais, duona, druska, mėsa ir pyragais. Šventintas maistas laikomas ypatingu, o jo ragavimas per Velykų pusryčius simbolizuoja bendrystę ir palaimą. Kai kuriose Dzūkijos vietovėse buvo tikima, kad šventinto maisto likučiai turi būti sudeginti arba užkasti, kad apsaugotų žemę nuo sausros.
Įdomus istorinis faktas: XIX a. Lietuvos kaime buvo paprotys Didįjį šeštadienį „budėti prie Kristaus kapo“. Kai kuriose bažnyčiose buvo statomas simbolinis kapas, prie kurio budėdavo parapijiečiai, dažnai apsirengę kaip kareiviai. Šis paprotys, atkeliavęs iš Vidurio Europos, Lietuvoje įgavo vietinį atspalvį, o kai kur jis praktikuojamas ir šiandien, pavyzdžiui, Vilniaus ar Kauno bažnyčiose.
Šiuolaikinėje Lietuvoje Didysis šeštadienis yra dvasinio susikaupimo ir praktinio pasiruošimo diena. Ryte bažnyčiose vyksta trumpi pamaldų momentai, o tikintieji dažnai lanko bažnyčias, norėdami pašventinti Velykų maistą. Popietę šeimos ruošiasi Velykoms: kepa pyragus, dažo kiaušinius, tvarko namus. Kai kuriose parapijose organizuojami vaikų užsiėmimai, kuriuose mokoma margučių marginimo ar pasakojama apie šventės reikšmę.
Vakare prasideda Velykų vigilija – iškilminga liturgija, kuri Lietuvoje dažnai traukia dideles tikinčiųjų minias. Pavyzdžiui, Vilniaus arkikatedroje ar Kauno bazilikoje vigilija būna ypač graži, su choro giesmėmis ir ugnies šventinimu. Po vigilijos kai kurios šeimos grįžta namo ir pradeda švęsti Velykas, dalindamiesi šventintu maistu.
Didysis šeštadienis – tai ne tik laukimo, bet ir gilios tylos diena, kai apmąstoma Jėzaus auka ir Jo meilės gelmė. Ši diena simbolizuoja tvyrantį laukimą, panašų į tą, kurį patyrė Jėzaus mokiniai, kupiną vilties ir nerimo prieš prisikėlimą. Šventasis Augustinas rašė: „Mūsų širdyse tegul tvyro ta pati tyla, kuri buvo Jėzaus kape.“ Ši tyla nėra tuštuma, o veikiau apmąstymų ir maldos erdvė, kur galima suvokti Kristaus mirties svarbą mūsų išgelbėjimui. Būtent Didžiojo šeštadienio tyla paruošia mus priimti Velykų džiaugsmą, nes tik per kryžių ir kapą pasiekiamas prisikėlimas.Kai kurie krikščionys šią dieną laikosi griežtesnio pasninko, atsiliepdami į Jėzaus aukos didybę. Ši diena taip pat yra ypatinga dėl liturgijos, kurioje iškilmingai švenčiamas Kristaus prisikėlimas. Paslaptingos Didžiojo šeštadienio apeigos, pavyzdžiui, šventintos ugnies uždegimas, simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą, gyvybės triumfą prieš mirtį. Ši šviesa, kurią atneša prisikėlęs Kristus, apšviečia mūsų gyvenimus ir suteikia vilties netgi didžiausioje tamsyje. Didysis šeštadienis yra tarsi tiltelis tarp Kristaus kančios ir Jo šlovingo prisikėlimo, primindamas mums, kad netgi mirtis nėra galutinė. Tikėjimas prisikėlimu yra krikščionybės pagrindas, o Didysis šeštadienis yra svarbi šio tikėjimo dalis. Ši diena skatina mus apmąstyti savo gyvenimą, savo santykį su Dievu ir pasiruošti švęsti Velykas su atnaujintu tikėjimu ir viltimi.