„Cum tam divino“ (lot. „Kadangi dieviškai [taip nurodyta]“) yra popiežiaus Julijaus II (pontifikavusio 1503–1513 m.) apaštališkoji konstitucija (arba bulė), išleista 1506 m. sausio 14 d. Tai buvo vienas svarbiausių Julijaus II pontifikato dokumentų, kuriuo siekta griežtai pasmerkti ir panaikinti simoniją (šventų dalykų, ypač dvasinių pareigų, pirkimą ir pardavimą) popiežiaus rinkimuose (konklavoje).
Simonijos problema XV amžiuje
Simonija buvo sena problema Bažnyčios istorijoje, tačiau XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje ji tapo ypač paplitusi ir skandalinga, ypač susijusi su popiežių rinkimais. Kardinolai, siekdami būti išrinkti popiežiais, arba norėdami paveikti rinkimų rezultatus, mainais už balsus siūlydavo pinigus, bažnytines pareigas, privilegijas ar žemes. Tai diskreditavo popiežystę ir kenkė Bažnyčios moraliniam autoritetui.
Štai keletas ryškiausių simonijos apraiškų pavyzdžių:
- Popiežius Inocentas VIII (1484-1492 m.): Jo išrinkimas, manoma, buvo paveiktas simonijos.
- Popiežius Aleksandras VI (Rodrigo Bordžija, 1492–1503 m.): Jo išrinkimas yra bene garsiausias simonijos pavyzdys. Nors istorikai ginčijasi dėl konkrečių sumų ir pažadų, yra plačiai pripažinta, kad Bordžija užsitikrino pakankamai balsų, siūlydamas kardinolams įvairias dovanas, pelningas bažnytines pareigas ir kitas privilegijas.
- Popiežius Julijus II (Giuliano della Rovere, 1503–1513 m.): Ironiška, bet pats Julijus II, nors ir pasmerkęs simoniją, yra kaltinamas tuo, kad jo paties išrinkimas galėjo būti simonijos rezultatas, kadangi jis, kaip kardinolas, jau buvo padaręs įvairių pažadų.
Suvokdamas šios praktikos žalą ir jos griaunamąjį poveikį Bažnyčios reputacijai bei teisėtumui, Julijus II, nepaisant galimų asmeninių aplinkybių, ėmėsi ryžtingų veiksmų.
Bulės „Cum tam divino“ turinys ir nuostatos
Bule „Cum tam divino“ Julijus II skelbė, kad bet kokiu būdu įvykdyta simonija popiežiaus rinkimuose yra absoliučiai negaliojanti ir niekinė. Pagrindinės bulės nuostatos buvo:
- Popiežiaus rinkimų anuliavimas dėl simonijos: Bet kuris popiežius, išrinktas simonijos būdu (t.y., per bet kokį sandorį, susitarimą, davimą ar gavimą pinigų, pareigų ar kitų materialinių ar dvasinių privilegijų), nepaisant to, kad jį išrinko visi kardinolai, yra paskelbiamas neteisėtu ir netikru popiežiumi. Toks rinkimas yra „niekinis ir negaliojantis, ir niekada negali tapti teisėtu ar įgyti galios“.
- Automatinė nuobauda (ekskomunikacija): Visi asmenys (tiek rinkėjai, tiek išrinktieji), kurie dalyvauja simonijos aktuose popiežiaus rinkimuose, automatiškai užsitraukia ekskomuniką latae sententiae. Tai reiškia, kad jie automatiškai praranda teisę dalyvauti liturgijoje ir yra atskirti nuo Bažnyčios bendruomenės.
- Teisių atėmimas: Dalyvavę simonijoje kardinolai praranda teisę dalyvauti popiežiaus rinkimuose ir visas kitas kardinolo privilegijas. Jų balsai yra negaliojantys.
- Popiežiaus atleidimas nuo priesaikos: Bulėje nurodoma, kad joks išrinktas popiežius negali būti įpareigotas jokios priesaikos, duotos prieš rinkimus, kuri galėtų prieštarauti bulės nuostatoms. Tai turėjo užkirsti kelią bet kokiems slaptiems susitarimams, kurie galėjo įvykti konklavos metu.
- Atsižvelgiama į ankstesnes nuostatas: Bulė pabrėžė, kad jos nuostatos yra viršesnės už bet kokius ankstesnius įstatymus ar papročius, kurie galėjo leisti simoniją.
Bulė „Cum tam divino“ yra reikšminga dėl šių priežasčių:
- Bandymas išvalyti popiežystę: Tai buvo stiprus popiežiaus Julijaus II signalas, kad jis siekia atkurti popiežystės orumą ir sumažinti simonijos įtaką popiežiaus rinkimuose. Bulė atspindi reformatoriškas nuotaikas, kurios vėliau sustiprėjo Tridento Susirinkime.
- Teisinis precedentas: Nors simonija popiežiaus rinkimuose išliko problema dar kurį laiką po Julijaus II, ši bulė tapo svarbiu teisiniu ir kanoniniu pagrindu, pasmerkusiu tokią praktiką ir suteikusiu pagrindą vėlesniems Bažnyčios įstatymams, kurie kovojo su simonija. Ji pabrėžė, kad popiežiaus pareigos yra dvasinės, o ne pasaulietinės.
- Galiojimo klausimas: Bulė kelia įdomių teologinių ir kanoninių klausimų. Jei popiežius, išrinktas simonijos būdu, yra „neteisėtas ir netikras“, ar galioja jo išleisti aktai, bulės ir paskyrimai? Nors Bažnyčia paprastai laikosi principo, kad neteisėtai užimto asmens atlikti sakramentiniai veiksmai yra galiojantys, jei asmuo turi įšventinimų šventimus ir ketinimą, valdymo aktai yra sudėtingesnis klausimas.
- Popiežiaus Julijaus II veidmainystės problema: Ironiška, kad pats Julijus II, kaip minėta, galbūt ir buvo išrinktas simonijos būdu. Tai sukėlė klausimų dėl bulės moralinio autoriteto ir jos veiksmingumo iškart po jos paskelbimo. Tačiau, nepaisant to, bulė išlieka svarbiu dokumentu, atspindinčiu Bažnyčios siekį kovoti su piktnaudžiavimu valdžia ir dvasinių pareigų pardavinėjimu.
- Poveikis ateities konklavoms: Nors simonijos atvejų pasitaikė ir po „Cum tam divino“, ši bulė įtvirtino griežtas taisykles, kurios vėliau buvo patvirtintos ir išplėtotos vėlesnių popiežių ir bažnytinių susirinkimų, padėjusios išgydyti šią gilią Bažnyčios žaizdą.
„Cum tam divino“ yra ryškus Renesanso epochos Bažnyčios dokumentas, iliustruojantis tiek jos susidūrimą su vidinėmis korupcijos problemomis, tiek ir pastangas atkurti savo moralinį autoritetą ir dvasinį tyrumą.