„Dudum Siquidem“ (lot. „Jau prieš kurį laiką“) yra popiežiaus Aleksandro VI išleista popiežiaus bulė, datuojama 1493 m. rugsėjo 26 d. Ši bulė yra ketvirtasis ir paskutinis dokumentas iš garsiųjų „Popiežiškųjų padalijimo bulių“ (Papal Bulls of Demarcation) serijos, išleistų 1493 metais. Ji papildė ir išplėtė ankstesnes bulės „Inter Caetera“ (gegužės 4 d.) ir „Eximiae devotionis“ (gegužės 3 d.) nuostatas, suteikdama Ispanijos monarchams dar platesnes teises naujai atrastose ir būsimose žemėse.
Pasaulio padalijimas tarp Ispanijos ir Portugalijos
Po Kristupo Kolumbo pirmosios kelionės į Ameriką 1492 m., kilo įtampa tarp Ispanijos ir Portugalijos dėl naujai atrastų žemių nuosavybės ir eksploatacijos. Abi karalystės, būdamos didžiosios jūrų galybės ir katalikiškos valstybės, kreipėsi į popiežių Aleksandrą VI, kad jis išspręstų šį ginčą. Popiežius, pats būdamas ispanas (Rodrigo Bordžija), išleido kelias bulės, kuriomis siekė nustatyti aiškias ribas ir išvengti konflikto.
Ankstesnės bulės:
- „Inter Caetera“ (1493 m. gegužės 4 d.): Ši bulė yra pati žinomiausia iš serijos. Ji nustatė įsivaizduojamą liniją, einančią 100 ligų į vakarus nuo Žaliojo Kyšulio salų. Visos žemės, atrastos į vakarus nuo šios linijos, atiteko Ispanijai, o į rytus – Portugalijai. Bulė taip pat įpareigojo Ispaniją ir Portugaliją evangelizuoti naujai atrastas žemes.
- „Eximiae devotionis“ (1493 m. gegužės 3 d.): Šia bulė buvo suteiktos Ispanijai tos pačios privilegijos ir teisės, kurias Portugalija jau turėjo Afrikoje ir Azijoje (pavyzdžiui, Padroado teisė).
Bulės „Dudum Siquidem“ turinys ir išplėtimas
Bulė „Dudum Siquidem“ prasideda priminimu apie ankstesnes Aleksandro VI buvusias bulės, kuriomis Ispanijos karalienei Izabelei ir karaliui Ferdinandui buvo dovanotos visos salos ir žemynai, atrasti ir būsiantys atrasti „vakarų ir pietų kryptimis“, jei jie nepriklauso krikščioniškiems valdovams.
Tačiau ši bulė yra ypatinga, nes ji žymiai išplėtė Ispanijos teises ir įtaką naujose žemėse, įtraukdama galimybę:
- Plėsti tyrinėjimus į Rytus ir Indiją: Bulė numato galimybę, kad Ispanijos pasiuntiniai ar kapitonai, keliaudami „vakarų ar pietų kryptimis“, gali pasiekti „rytų regionus ir ten atrasti salas bei žemynus, kurie priklausė ar priklauso Indijai“. Tai yra kritinis punktas, nes ankstesnės bulės griežčiau apibrėžė tik „vakarus ir pietus“ kaip Ispanijos įtakos sritį. „Dudum Siquidem“ suteikė Ispanijai teises į bet kokias žemes, kurios būtų atrastos plaukiant „vakarų ar pietų kryptimis“, net jei jos geografiniu požiūriu būtų „vakarinėse dalyse, arba pietų ir rytų regionuose bei Indijoje“.
- Suteikti visišką valdžią ir nuosavybę: Bule pabrėžiama, kad Ispanija turi „pilną ir laisvą teisę… užimti fizinę valdomų salų ir šalių nuosavybę ir jas amžinai išlaikyti bei ginti nuo bet kokių priešininkų“.
- Įvesti griežtus draudimus: Bulė griežtai draudžia bet kokio rango asmenims, be išankstinio Ispanijos monarchų leidimo, „plaukioti, žvejoti ar ieškoti salų ar žemynų“ nurodytuose regionuose. Už šio draudimo pažeidimą gresia ekskomunikacija latae sententiae (tai reiškia, kad ekskomunikacija įsigalioja automatiškai, pačiu veiksmu).
- Atšaukti ankstesnes dovanas: Bulė aiškiai nurodo, kad nepaisant jokių ankstesnių popiežių ar pačio Aleksandro VI suteiktų dovanų, privilegijų ar užduočių bet kokiems kitiems karaliams, princams ar ordinams minėtuose regionuose, šios dovanos yra anuliuojamos, jei jos nebuvo faktiškai ir realiai užimtos. Tai buvo tiesioginis žingsnis, siekiant sustiprinti Ispanijos pozicijas ir eliminuoti bet kokius galimus Portugalijos ar kitų valstybių pretenzijų pagrindus, remiantis senesniais popiežiškais dokumentais.
Bulė „Dudum Siquidem“ yra svarbi dėl kelių priežasčių:
- Rytų kelias į Indiją: Nors Kolumbas tikėjo pasiekęs Indiją keliaudamas į Vakarus, ši bulė parodo popiežiaus ir Ispanijos supratimą, kad keliaudami į vakarus, jie gali pasiekti ir Rytus, t.y., Indijos žemes. Tai buvo bandymas užtikrinti Ispanijos teises bet kokiu atveju, nesvarbu, ar atrasti žemės buvo Naujajame Pasaulyje, ar Azijoje.
- Portugalijos įtakos ribojimas: „Dudum Siquidem“ buvo aiškus signalas Portugalijai, kad Ispanijos teisės yra išplėstos ir kad popiežius remia Ispanijos pretenzijas net ir į Rytus, jei jie pasiekiami per vakarų maršrutus. Tai padidino spaudimą Portugalijai derėtis.
- Tordesiljaso sutarties pagrindas: Šios popiežiaus bulės, ypač „Inter Caetera“ ir „Dudum Siquidem“, paskatino Ispaniją ir Portugaliją sėsti prie derybų stalo. 1494 m. birželio 7 d. jie pasirašė Tordesiljaso sutartį, kuri pakoregavo popiežiaus nustatytą demarkacijos liniją, perkeldama ją 370 ligų į vakarus nuo Žaliojo Kyšulio salų. Ši sutartis galiausiai padalino pasaulį į dvi didžiules įtakos sferas.
- Popiežiaus autoriteto viršūnė: Šios bulės iliustruoja popiežiaus, kaip aukščiausio pasaulio arbitro ir autoriteto, vaidmenį XV amžiaus pabaigoje. Nors šiuolaikinė teisė nepripažįsta tokios popiežiaus valdžios žemių dalijimui, to meto kontekste tai buvo visuotinai pripažintas ir teisėtas sprendimas.
- Evangelizacijos mandatas: Kaip ir kitos bulės, „Dudum Siquidem“ pabrėžė katalikiškųjų karalių atsakomybę skleisti krikščioniškąjį tikėjimą naujai atrastose žemėse, kas buvo vienas pagrindinių popiežiaus motyvų suteikiant šias privilegijas.
„Dudum Siquidem“ buvo Aleksandro VI bulė, kuri ne tik įtvirtino Ispanijos teises naujai atrastose žemėse, bet ir strategiškai išplėtė jų veiklos laisvę į Rytus, paveikdama tolesnę kolonijinę ekspansiją ir diplomatinius santykius tarp Europos galybių.
DUDUM SIQUIDEM
POPIEŽIAUS ALEKSANDRO VI BULĖ
1493 M. RUGSĖJO 26 D.
ALEKSANDRAS VI, VYSKUPAS, DIEVO TARNŲ TARNAS
Išskirtiniams valdovams, mūsų labai mylimam sūnui Kristuje Ferdinandui, karaliui, ir labai mylimai dukteriai Kristuje Izabelei, Kastilijos, Leono, Aragono ir Granados karalienei, linkime sveikatos ir apaštališkojo palaiminimo.
Prieš kurį laiką, savo iniciatyva, remdamiesi mūsų tikru žinojimu ir visa apaštališkąja galia, mes jums ir jūsų įpėdiniams bei pasekėjams, Kastilijos ir Leono karaliams, amžiams padovanojome, perdavėme ir priskyrėme visas salas ir žemynus, atrastus ir dar atrandamus, esančius vakaruose ir pietuose, kurie nebuvo jokio krikščionių valdovo tikrojoje laikinojoje valdžioje. Be to, mes jus ir jūsų minėtus įpėdinius bei pasekėjus tuo apdovanojome, paskyrėme ir įpareigojome kaip jų valdovus su pilna ir laisva galia, autoritetu ir jurisdikcija kiekvienu atžvilgiu, kaip išsamiau nurodyta mūsų laiškuose, skirtuose šiam tikslui, kurių turinį norime laikyti įterptu į šį dokumentą žodis žodin. Tačiau, kadangi gali atsitikti, kad jūsų pasiuntiniai, kapitonai ar vasalai, plaukdami vakarų ar pietų kryptimi, savo laivus nukreiptų į rytų regionus ir ten atrastų salas ar žemynus, priklausančius ar priklausiusius Indijai, norėdami jums suteikti maloningų malonių, savo panašiu sutikimu, žinojimu ir visa galia, apaštališku autoritetu ir šio dokumento turiniu, visiškai taip, tarsi minėtuose laiškuose būtų aiškiai apie tai užsiminta, mes taip pat išplečiame ir praplečiame mūsų minėtą dovaną, suteikimą, priskyrimą ir laiškus, su visomis ir kiekvienomis juose esančiomis nuostatomis, visoms saloms ir žemynams, rastiems ir dar randamiems, atrastiems ir dar atrandamiems, kurie yra ar gali būti, ar atrodo esantys navigacijos ar kelionės kelyje vakarų ar pietų kryptimi, nesvarbu, ar jie yra vakarų dalyse, ar pietų, rytų ar Indijos regionuose.
Mes suteikiame jums ir jūsų minėtiems įpėdiniams bei pasekėjams pilną ir laisvą galią savo autoritetu, vykdomu per jus pačius ar kitą asmenį ar asmenis, laisvai fiziškai užimti minėtas salas ir šalis, jas amžiams laikyti ir ginti nuo bet kokių priešininkų. Tačiau griežtai draudžiame visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų rango, padėties, laipsnio, ordino ar būklės, po excommunicatio latae sententiae bausme, kurią pažeidėjai patiria ipso facto, be jūsų ar jūsų minėtų įpėdinių bei pasekėjų aiškaus ir specialaus leidimo, bet kokia priežastimi ar pretekstu, bet kokiu būdu keliauti ar siųsti ką nors į minėtus regionus navigacijos, žvejybos ar salų ar žemynų paieškos tikslais – nepaisant apaštališkųjų konstitucijų ir ordinacijų, bet kokių dovanų, suteikimų, galių ir priskyrimų minėtiems regionams, jūroms, saloms ir šalims ar jų dalims, mūsų ar mūsų pirmtakų padarytų bet kokiems karaliams, kunigaikščiams, infantams ar kitiems asmenims, ordinams ar riterių brolijoms, dėl bet kokių priežasčių, net dėl labdaringų ar tikėjimo motyvų, ar nelaisvių išpirkimo, ar kitų priežasčių, net pačių skubiausių; nepaisant taip pat bet kokių panaikinimo nuostatų, net jei jos yra labai griežtos, privalomos ar neįprastos; ir nesvarbu, kokias bausmes, cenzūras ar nuobaudas jos gali turėti; su sąlyga, kad šie suteikimai neįsigaliojo per faktinį ir realų užvaldymą, net jei būtų atsitikę, kad asmenys, kuriems tokios dovanos ir suteikimai buvo padaryti, ar jų pasiuntiniai, kada nors netyčia ten nuplaukė. Todėl, jei tokios dovanos ar suteikimai buvo padaryti, laikydami jų turinį pakankamai išreikštu ir įterptu į šį mūsų dekretą, savo panašiu sutikimu, žinojimu ir visa galia mes visiškai juos panaikiname, o šalis ir salas, kurios nebuvo faktiškai užimtos, laikome negaliojančiomis, nepaisant to, kas gali būti nurodyta minėtuose laiškuose ar bet kokiame kitame prieštaringame dokumente.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt trečiųjų mūsų Viešpaties įsikūnijimo metų rugsėjo dvidešimt šeštą dieną, antraisiais mūsų pontifikato metais.
Nemokamai mūsų švenčiausiojo Viešpaties Popiežiaus įsakymu.
ALEKSANDRAS VI
Aleksandras, vyskupas, Dievo tarnų tarnas, mylimiausiam Kristuje sūnui Ferdinandui, karaliui, ir mylimiausiai Kristuje dukteriai Elžbietai, Kastilijos, Leono, Aragonijos ir Granados karalienei, garbingiesiems, linki sveikatos ir apaštališkojo palaiminimo.
Jau anksčiau visas salas ir žemynines teritorijas, rastas ir dar atrandamas vakarų bei pietų kryptimis, kurios nėra pavaldžios jokiam krikščionių valdovui, savo iniciatyva, remdamiesi tikru žinojimu ir apaštališkosios galios pilnatve, dovanojome, suteikėme ir priskyrėme jums, Kastilijos ir Leono karaliams, jūsų paveldėtojams bei įpėdiniams amžinai. Jus, jūsų paveldėtojus ir įpėdinius paskyrėme šių teritorijų valdovais, suteikdami visišką, laisvą ir neribotą valdžią, autoritetą bei jurisdikciją, kaip išsamiau nurodyta mūsų išduotose raštinėse, kurių turinį laikome pakankamai aiškiai išdėstytu, tarsi jis būtų žodis žodin įtrauktas į šį dokumentą. Kadangi gali nutikti, jog jūsų pasiuntiniai, kapitonai ar vasalai, plaukdami vakarų ar pietų kryptimi, pasiektų rytines sritis ir rastų salas ar žemynines teritorijas, kurios buvo ar yra Indijos dalis, mes, siekdami jus dar labiau palaikyti malonėmis, savo iniciatyva, remdamiesi tuo pačiu žinojimu ir galios pilnatve, ankstesnę dovaną, suteikimą, priskyrimą bei raštus, su visomis juose esančiomis nuostatomis, apaštališkuoju autoritetu išplečiame ir pritaikome visoms saloms bei žemyninėms teritorijoms, rastoms ir dar atrandamoms, aptiktoms ir aptiksimoms, kurios, plaukiant ar keliaujant vakarų ar pietų kryptimi, yra, buvo ar pasirodė esančios vakarinėse, pietinėse, rytinėse ar Indijos srityse. Šį išplėtimą darome taip, tarsi šios teritorijos būtų aiškiai paminėtos ankstesniuose raštuose. Jums, jūsų paveldėtojams ir įpėdiniams suteikiame teisę savo autoritetu laisvai užimti šių salų ir teritorijų fizinį valdymą, jį amžinai išlaikyti ir ginti nuo bet kokių trukdžių. Taip pat griežtai draudžiame bet kokiems asmenims, nepaisant jų rango, statuso, laipsnio, ordino ar padėties, vykti į šias sritis plaukioti, žvejoti, ieškoti salų ar žemyninių teritorijų ar bet kokiu kitu pretekstu, be jūsų, jūsų paveldėtojų ar įpėdinių aiškaus ir specialaus leidimo, grasindami ekskomunikos bausme, kurią pažeidėjai automatiškai užsitrauktų. Tai galioja nepaisant jokių apaštališkųjų nutarimų, dovanų, suteikimų, leidimų ar priskyrimų, mūsų ar mūsų pirmtakų suteiktų bet kuriems karaliams, kunigaikščiams, infantams, asmenims, ordinams ar karinėms brolijoms, susijusiems su šiomis sritimis, jūromis, salomis ar teritorijomis, net jei tai buvo padaryta dėl įvairių priežasčių, įskaitant labdarą, tikėjimą, belaisvių išpirkimą ar kitus skubius tikslus, su bet kokiomis, net pačiomis griežčiausiomis, neįprastomis ar panaikinančiomis nuostatomis, įskaitant bausmes ar cenzūras. Tokius raštus, kurie neįsigaliojo per faktinį ir realų valdymą, laikome negaliojančiais, net jei jų gavėjai ar jų pasiuntiniai ten būtų keliavę. Šių raštų turinį laikome pakankamai išdėstytu ir įtrauktu į šį dokumentą. Savo iniciatyva, remdamiesi tuo pačiu žinojimu ir galios pilnatve, visiškai atšaukiame visus tokius raštus, o teritorijas ir salas, kurių jie realiai neužvaldė, laikome nepriskirtomis. Taip pat tai galioja visiems kitiems prieštaravimams, kuriuos ankstesniuose raštuose nurodėme kaip neturinčius reikšmės.
Duota Romoje, prie Šventojo Petro, Viešpaties Įsikūnijimo tūkstantis keturi šimtai devyniasdešimt trečiaisiais metais, rugsėjo dvidešimt šeštąją, mūsų pontifikato antraisiais metais.
Nemokamai, pagal švenčiausiojo mūsų popiežiaus įsakymą.