„Indulgentiarum Doctrina“ (liet. „Apie indulgencijų doktriną“) yra 1967 m. sausio 1 d. popiežiaus Pauliaus VI išleista apaštališkoji konstitucija. Šiuo dokumentu buvo peržiūrėta ir atnaujinta Katalikų Bažnyčios indulgencijų doktrina ir praktika, atsižvelgiant į Vatikano II Susirinkimo (1962–1965 m.) dvasią ir poreikį geriau paaiškinti šią doktriną šiuolaikiniam pasauliui.
Pagrindiniai siekiai buvo:
- Išaiškinti indulgencijų doktriną: Pašalinti bet kokius nesusipratimus ar klaidingus aiškinimus, kurie galėjo susidaryti per šimtmečius, ir pabrėžti gilų teologinį pagrindą, grindžiamą Dievo žodžiu ir Bažnyčios tradicija.
- Atnaujinti indulgencijų praktiką: Padaryti indulgencijų gavimą paprastesnį ir labiau susijusį su tikru dvasiniu atsivertimu, o ne tik su išorinių veiksmų atlikimu.
- Skatinti dvasinį atsinaujinimą: Paskatinti tikinčiuosius gilinti savo tikėjimą, meilę Dievui ir artimui, bei suvokti nuodėmės rimtumą ir atgailos būtinybę.
- Sumažinti piktnaudžiavimo riziką: Praeityje indulgencijos kartais buvo naudojamos netinkamai arba iškraipomos siekiant „neteisėto pelno“, o tai kenkė Bažnyčios reputacijai. Šia konstitucija siekta išvengti tokių situacijų.
Konstitucija išsamiai aprašo indulgencijų teologiją ir nustatė naujas normas jų gavimui.
I. Doktrininis pagrindas (1–6 skyriai)
- Dieviškosios Apreiškimo šaltinis: Indulgencijų doktrina ir praktika turi „tvirtą pagrindą dieviškajame apreiškime“, kuris perduodamas per apaštalus ir vystosi Bažnyčioje Šventosios Dvasios pagalba.
- Nuodėmės ir bausmės: Kiekviena nuodėmė ne tik pažeidžia Dievo įstatymą, bet ir sukelia žalą universaliai tvarkai bei turi pasekmių nusidėjėliui ir bendruomenei. Nuodėmės atleidimas pašalina kaltę, bet gali likti „laikinųjų bausmių“, kurios turi būti atlygintos žemėje (per kančias, vargus) arba skaistykloje.
- Sielų apvalymas: Šios bausmės skirtos sielų apvalymui, moralinės tvarkos šventumo gynimui ir Dievo šlovės atkūrimui. Net po nuodėmės atleidimo, jos liekanos, kurios turi būti atlygintos, dažnai išlieka.
- Šventųjų bendravimas ir Bažnyčios lobynas:
- Tarp žmonių egzistuoja „antgamtinė solidarumas“, per kurį vieno nuodėmė kenkia kitiems, o vieno šventumas teikia naudos kitiems.
- Didžiausias šios solidarumo pavyzdys yra Kristus, per kurį visų žmonių nuodėmės gali būti atleistos.
- Bažnyčios lobynas (angl. „treasury of the Church“) nėra materialinių gėrybių suma, bet „begalinė ir neišsemiama Kristaus, mūsų Viešpaties, atpirkimo atlyginimo ir nuopelnų vertė Dievo akyse“.
- Šis lobynas taip pat apima „didžiulę, neišmatuojamą ir visuomet gaivią vertę“ Švč. Mergelės Marijos ir visų šventųjų maldų bei gerų darbų, kurie bendradarbiavo sielų išganyme.
- Per šventųjų bendravimą, keliaujančiųjų (žmonių žemėje), skaistykloje esančių ir dangaus gyventojų (šventųjų) ryšys yra nuolatinis, leidžiantis apsikeisti dvasinėmis gėrybėmis ir atlyginti nuodėmes.
- Bažnyčios valdžia: Bažnyčia, suvokdama šias tiesas, per amžius taikė įvairius būdus atpirkimo vaisiams perduoti tikintiesiems ir skatinti juos bendradarbiauti brolių išganyme. Vyskupai, vadovaudamiesi Šventąja Dvasia, nustatė atlyginimo būdus ir leido kanonines atgailas pakeisti kitais, lengvesniais darbais, kurie būtų naudingi bendram labui ir skatintų pamaldumą.
- Indulgencijų raida: Konstitucija pabrėžia, kad indulgencijos atsirado palaipsniui ir buvo „progresas doktrinoje ir Bažnyčios disciplinoje, o ne pakeitimas“. Bažnyčia, naudodama savo, kaip Kristaus atpirkimo tarnautojos, galią, „autoritetingai teikia tinkamai nusiteikusiems tikintiesiems Kristaus ir šventųjų atlyginimo lobyną laikinųjų bausmių atleidimui“.
II. Naujosios normos (7–20 skyriai)
Paulius VI įvedė esminius pakeitimus indulgencijų sistemoje:
- Indulgencijų apibrėžimas: Indulgencija yra „Dievo akivaizdoje nuodėmėms, kurių kaltė jau atleista, priklausančios laikinosios bausmės atleidimas“, kurį tikintysis gauna per Bažnyčios įsikišimą.
- Rūšys:
- Dalinis indulgencija: Pašalina dalį laikinosios bausmės. Nuo šiol nebėra konkretaus „dienų“ ar „metų“ skaičiaus, o bausmės atleidimas priklauso nuo tikinčiojo meilės ir atlikto veiksmo tobulumo.
- Visuotinis (plenarinis) indulgencija: Pašalina visą laikinąją bausmę.
- Taikymas mirusiems: Tiek dalinės, tiek visuotinės indulgencijos visada gali būti taikomos mirusiems kaip užtarimas.
- Sąlygos visuotinei indulgencijai gauti:
- Atlikti darbą, prie kurio prijungta indulgencija.
- Sakramentinė išpažintis (užtenka vienos išpažinties kelioms visuotinėms indulgencijoms).
- Eucharistinė Komunija (už kiekvieną visuotinę indulgenciją).
- Malda už Aukščiausiojo Pontifiko intencijas (pakanka „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“).
- Visas prisirišimo prie nuodėmės, net ir lengvosios, nebuvimas. Jei šis nusiteikimas nėra visiškas, indulgencija bus tik dalinė.
- Gavimo dažnumas: Visuotinė indulgencija gali būti gaunama tik vieną kartą per dieną (išskyrus mirties pavojų). Dalinės indulgencijos gali būti gaunamos daugiau nei vieną kartą per dieną.
- „Realių“ ir „vietinių“ indulgencijų panaikinimas: Šios sąvokos panaikintos, kad būtų aiškiau, jog indulgencijos susijusios su tikinčiųjų atliekamais veiksmais, o ne su objektais ar vietomis (kurios tėra proga indulgencijai gauti).
- „Enchiridion Indulgentiarum“ peržiūrėjimas: Indulgencijos dabar priskiriamos tik svarbiausioms maldoms ir pamaldumo, meilės bei atgailos darbams.
- Indulgencijos mirties pavojuje esantiems: Bažnyčia suteikia visuotinę indulgenciją mirties pavojuje esantiems, kurie negali gauti kunigo pagalbos, jei yra tinkamai nusiteikę ir gyvenime yra meldęsi.
Perėjimo normos
Konstitucija nustatė perėjimo laikotarpį, per kurį naujosios normos įsigalios, o senosios, nesuderinamos su naujomis, bus panaikintos. Visi esami indulgencijų sąrašai turėjo būti peržiūrėti ir patvirtinti per tam tikrą laiką.
„Indulgentiarum Doctrina“ buvo svarbus žingsnis modernizuojant ir teologiškai gilinant indulgencijų doktriną. Šis dokumentas padėjo:
- Atsikratyti klaidingų sampratų: Pašalino idėją, kad indulgencijos yra mechaninis būdas išvengti bausmės ar kad jas galima „pirkti“.
- Pabrėžti asmeninį atsivertimą: Akcentavo, kad dvasinis nusiteikimas, meilė Dievui, nuodėmės neapykanta ir tikėjimas Kristaus nuopelnais yra esminiai indulgencijos gavimo elementai.
- Paskatinti aktyvų dalyvavimą: Nukreipė dėmesį nuo pasyvaus „gavimo“ prie aktyvių „pamaldumo, atgailos ir meilės darbų“ atlikimo.
- Sustiprinti Šventųjų bendravimo sampratą: Pabrėžė, kad indulgencijos yra meilės veiksmas, kuriuo padedame vieni kitiems, ypač mirusiems, per Kristaus ir šventųjų nuopelnų lobyną.
Nors indulgencijų praktika vis dar kartais kelia klausimų ne katalikams, Pauliaus VI konstitucija padėjo Katalikų Bažnyčiai aiškiau apibrėžti ir paaiškinti šią doktriną, integruodama ją į platesnį atgailos ir dvasinio gyvenimo kontekstą po Vatikano II Susirinkimo.
INDULGENTIARUM DOCTRINA
APAŠTALIŠKOJI KONSTITUCIJA
POPIEŽIAUS PAULIAUS VI
KURIA SKELBIAMA ŠVENTŲJŲ ATLAIDŲ PERŽIŪRA
I SKYRIUS
- Atlaidų doktrina ir praktika, egzistuojanti Katalikų Bažnyčioje daugelį amžių, turi tvirtą pagrindą dieviškajame apreiškime, kuris kyla iš apaštalų ir „Bažnyčioje vystosi Šventosios Dvasios pagalba“, o „amžiams bėgant Bažnyčia nuolat juda link dieviškosios tiesos pilnatvės, kol Dievo žodžiai joje visiškai išsipildo“. Norint tiksliai suprasti šią doktriną ir jos naudingą taikymą, būtina prisiminti tiesas, kuriomis, apšviesta Dievo Žodžio, visuomet tikėjo visa Bažnyčia ir kurias vyskupai, apaštalų įpėdiniai, o pirmiausia tarp jų Romos Popiežiai, Petro įpėdiniai, mokė per pastoracinę praktiką ir doktrinos dokumentus per amžius iki šių dienų.
- Dieviškai apreikšta tiesa, kad nuodėmės užtraukia bausmes, kurias skiria Dievo šventumas ir teisingumas. Jos turi būti atpirktos arba šioje žemėje per šio gyvenimo kančias, vargus ir nelaimes, o ypač per mirtį, arba pomirtiniame gyvenime per ugnį ir kankinimus ar „valančias“ bausmes. Todėl tikintieji visuomet buvo įsitikinę, kad blogio keliai pilni kliūčių ir atneša tiems, kurie jais eina, negandas, kartėlį ir žalą. Šios bausmės skiriamos teisingu ir gailestingu Dievo sprendimu sielų valymui, moralinės tvarkos šventumo gynybai ir Dievo šlovės pilnaviduriam atkūrimui. Kiekviena nuodėmė iš tiesų sukelia trikdį visuotinoje tvarkoje, kurią Dievas savo neišmatuojama išmintimi ir begaline meile nustatė, ir sunaikina didžiules vertybes tiek pačiam nusidėjėliui, tiek žmonių bendruomenei. Krikščionys per visą istoriją nuodėmę laikė ne tik dieviškojo įstatymo pažeidimu, bet ir – nors ne visuomet tiesiogiai ir akivaizdžiai – Dievo ir žmogaus draugystės paniekinimu ar nepaisymu, taip pat tikra ir neaprėpiama įžeida Dievui, netgi nedėkingu Dievo meilės, parodytos mums per Jėzų Kristų, kuris savo mokinius vadino draugais, o ne tarnais, atmetimu.
- Todėl visiškam nuodėmių atleidimui ir – kaip tai vadinama – atlyginimui būtina ne tik nuoširdžiu proto atsivertimu atkurti draugystę su Dievu ir atitaisyti įžeidimą Jo išminčiai ir gerumui, bet ir visiškai atkurti visas asmenines bei visuomenines vertybes, taip pat pačios visuotinės tvarkos vertybes, kurios buvo sumažintos ar sunaikintos nuodėmės. Tai galima pasiekti savanorišku atlyginimu, kuris apims bausmę, arba priimant bausmes, nustatytas teisingos ir šventos Dievo išminties, iš kurių visame pasaulyje švytės Jo šventumas ir šlovės spindesys. Bausmės egzistavimas ir jos sunkumas leidžia mums suprasti nuodėmės kvailumą ir piktybiškumą bei jos žalingas pasekmes.
Kad bausmė ar nuodėmės likučiai gali išlikti atpirkti ar išvalyti net po kaltės atleidimo, aiškiai rodo skaistyklos doktrina. Skaistykloje sielos tų, „kurie mirė Dievo meilėje ir tikrai atgailaudami, bet prieš atlikdami deramus atgailos vaisius už padarytas nuodėmes ir praleidimus“, po mirties valomos skaistyklos bausmėmis. Tai taip pat akivaizdu liturginėse maldose, kuriomis krikščionių bendruomenė, priimta į Šventąją Komuniją, nuo seniausių laikų kreipiasi į Dievą: „kad mes, kurie dėl savo nuodėmių teisingai kenčiame kančias, būtume gailestingai iš jų išvaduoti Tavo vardo šlovei“. Visi žmonės, vaikštantys šia žeme, kasdien daro bent lengvas nuodėmes; todėl visiems reikia Dievo gailestingumo, kad būtų išvaduoti nuo nuodėmės bausminių pasekmių.
II SKYRIUS
- Tarp žmonių viešpatauja, paslaptingu ir geranorišku dieviškosios valios slėpiniu, antgamtinė solidarumo bendrystė, pagal kurią vieno nuodėmė kenkia kitiems, kaip ir vieno šventumas teikia naudos kitiems. Taip krikščionys tikintieji padeda vieni kitiems siekti savo antgamtinio tikslo. Šio solidarumo liudijimas atsispindi pačiame Adome, kurio nuodėmė per paveldėjimą perduodama visiems žmonėms. Tačiau šio antgamtinio solidarumo didžiausias ir tobuliausias principas, pagrindas ir pavyzdys yra pats Kristus, į bendrystę su kuriuo Dievas mus pašaukė.
- Iš tiesų Kristus „nepadarė nuodėmės“, „kentėjo už mus“, buvo sužeistas už mūsų kaltes, sumuštas už mūsų nuodėmes… Jo žaizdomis mes esame išgydyti“. Sekdami Kristaus pėdomis, krikščionys tikintieji visuomet stengėsi padėti vieni kitiems kelyje į dangiškąjį Tėvą per maldą, dvasinių gėrybių mainus ir atgailos atpirkimą. Kuo labiau jie buvo panirę į meilės karštumą, tuo labiau sekė Kristumi Jo kančiose, nešdami savo kryžius atpirkdami savo ir kitų nuodėmes, tikėdami, kad gali padėti savo broliams pasiekti išganymą iš Dievo, gailestingumo Tėvo. Tai labai sena Šventųjų Bendrystės dogma, pagal kurią kiekvieno atskiro Dievo sūnaus gyvenimas Kristuje ir per Kristų yra nuostabiu ryšiu susietas su visų kitų krikščionių brolių gyvenimu antgamtinėje Kristaus Mistinio Kūno vienybėje, kol susiformuoja tarsi vienas mistinis asmuo.
Taip paaiškinamas „Bažnyčios lobynas“, kuris jokiu būdu neturėtų būti įsivaizduojamas kaip materialių gėrybių, sukauptų per amžius, suma, bet kaip begalinė ir neišsemiama atpirkimo ir nuopelnų vertė, kurią mūsų Viešpats Kristus turi prieš Dievą, pasiūlyta taip, kad visa žmonija būtų išvaduota iš nuodėmės ir pasiektų bendrystę su Tėvu. Tai pats Kristus Atpirkėjas, kuriame egzistuoja ir veikia Jo atpirkimo atlyginimai ir nuopelnai. Šį lobyną taip pat papildo didžiulė, neišmatuojama ir visada tyra vertė prieš Dievą, kurią turi palaimintosios Dievo Motinos Mergelės Marijos ir visų šventųjų maldos bei geri darbai, kurie, sekdami Kristaus Viešpaties pėdomis ir Jo malone, pašventino savo gyvenimus ir įvykdė Tėvo jiems patikėtą misiją. Taip, siekdami savo išganymo, jie taip pat prisidėjo prie savo brolių išganymo Mistinio Kūno vienybėje.
„Visi, kurie yra Kristuje, turėdami Jo dvasią, sudaro vieną Bažnyčią ir laikosi kartu Jame“ (Ef 4, 16). Todėl keliautojų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, jokiu būdu nėra susilpnėjusi ar nutraukta, bet, priešingai, pagal nuolatinį Bažnyčios tikėjimą, stiprėja per dvasinių gėrybių bendravimą. Kadangi danguje esantys yra artimiau suvienyti su Kristumi, jie dar tvirčiau įtvirtina visą Bažnyčią šventume, suteikia kilnumo Bažnyčios žemėje atliekamam Dievo garbinimui ir įvairiais būdais prisideda prie jos didesnio augimo (1 Kor 12, 12–27). Priimti į savo dangiškuosius namus ir būdami Viešpaties akivaizdoje (2 Kor 5, 8), per Jį, su Juo ir Jame jie nenustoja užtarti mus pas Tėvą, parodydami nuopelnus, kuriuos jie pelnė žemėje per vienintelį tarpininką tarp Dievo ir žmonių Jėzų Kristų (1 Tim 2, 5), tarnaudami Dievui visame kame ir savo kūne papildydami tai, ko trūksta Kristaus kančioms už Jo Kūną, kuris yra Bažnyčia (Kol 1, 24). Taip jų broliškas rūpestis labai stiprina mūsų silpnumą.
Dėl šios priežasties tarp tikinčiųjų, jau pasiekusių dangiškuosius namus, tų, kurie atgailauja už savo nuodėmes skaistykloje, ir tų, kurie dar yra keliautojai žemėje, egzistuoja nuolatinis meilės ryšys ir gausus visų gėrybių mainai, per kuriuos, atpirkus visas Mistinio Kūno nuodėmes, dieviškasis teisingumas yra nuraminamas. Dievo gailestingumas taip skatinamas atleisti, kad nuoširdžiai atgailaujantys nusidėjėliai kuo greičiau galėtų visiškai mėgautis Dievo šeimos gėrybėmis.
III SKYRIUS
- Bažnyčia, nuo pat savo pradžios suvokdama šias tiesas, suformulavo ir įgyvendino įvairius būdus, kaip pritaikyti Viešpaties atpirkimo vaisius atskiriems tikintiesiems ir paskatinti juos bendradarbiauti savo brolių išganyme, kad visas Bažnyčios kūnas būtų paruoštas teisingume ir šventume visiškam Dievo karalystės įgyvendinimui, kai Jis bus viskas visiems.
Pats apaštalai ragino savo mokinius melstis už nusidėjėlių išganymą. Ši labai sena Bažnyčios praktika palaimingai išliko, ypač per atgailaujančiųjų paprotį prašyti visos bendruomenės užtarimo ir per mirusiųjų rėmimą užtarimais, ypač per Eucharistijos Auką. Geri darbai, ypač tie, kurie žmogaus silpnumui yra sunkūs, nuo seniausių Bažnyčios laikų buvo aukojami Dievui už nusidėjėlių išganymą. Kadangi kankinių kančios už tikėjimą ir Dievo įstatymą buvo laikomos labai vertingomis, atgailaujantieji kreipdavosi į kankinius, kad jų nuopelnai padėtų vyskupams greičiau pasiekti susitaikymą. Iš tiesų teisiųjų maldos ir geri darbai buvo laikomi tokios didelės vertės, kad buvo tvirtinama, jog atgailaujantysis buvo nuplaunamas, išvalomas ir išperkamas visos krikščionių tautos pagalba.
Tačiau nebuvo manoma, kad atskiri tikintieji vien savo nuopelnais atlieka savo brolių nuodėmių atleidimą, bet kad visa Bažnyčia, kaip vienas kūnas, suvienytas su Kristumi, savo Galva, atlieka atlyginimą. Tėvų Bažnyčia buvo visiškai įsitikinusi, kad išganymo darbą vykdo bendruomeniškai, vadovaujama ganytojų, kuriuos Šventoji Dvasia paskyrė vyskupais valdyti Dievo Bažnyčią. Todėl vyskupai, apdairiai vertindami šiuos dalykus, nustatė atlyginimo būdą ir mastą, taip pat leido kanonines atgailas pakeisti kitais, galimai lengvesniais darbais, naudingais bendram gėriui ir tinkamais pamaldumui skatinti, kuriuos atlikdavo patys atgailaujantieji, o kartais ir kiti tikintieji.
IV SKYRIUS
- Bažnyčioje egzistuojantis įsitikinimas, kad Viešpaties kaimenės ganytojai gali išvaduoti atskirą žmogų iš nuodėmių likučių, pritaikydami Kristaus ir šventųjų nuopelnus, per amžius, veikiama nuolatinio Šventosios Dvasios įkvėpimo Dievo tautai, pamažu atvedė prie atlaidų naudojimo, kuris buvo labiau Bažnyčios doktrinos ir disciplinos pažanga nei pokytis. Iš apreiškimo šaknų išaugo nauja nauda tikintiesiems ir visai Bažnyčiai.
Atlaidų naudojimas, kuris pamažu plito, tapo labai akivaizdžiu faktu Bažnyčios istorijoje, kai Romos Popiežiai paskelbė, kad tam tikri darbai, naudingi bendram Bažnyčios gėriui, „gali pakeisti visas atgailos praktikas“, ir kad tikintiesiems, kurie „tikrai atgailauja ir išpažino savo nuodėmes“ bei atliko šiuos darbus, buvo suteikiamas „Visagalio Dievo gailestingumu… pasitikint apaštalų nuopelnais ir autoritetu“ bei „remiantis visa apaštališkąja galia“ ne tik pilnas ir gausus atleidimas, bet ir pats pilniausias įmanomas jų nuodėmių atleidimas.
Mat „vienintelis Dievo Sūnus… laimėjo lobį kariaujančiai Bažnyčiai ir patikėjo jį palaimintajam Petrui, dangaus raktų laikytojui, ir jo įpėdiniams, Kristaus vietininkams žemėje, kad jie paskirstytų jį tikintiesiems jų išganymui, gailestingai pritaikydami protingomis priežastimis visiems, kurie atgailauja ir išpažino savo nuodėmes, kartais visiškai, kartais iš dalies atleisdami laikinąją bausmę už nuodėmę bendrai ar specialiai, kiek jie laiko tinkamu Viešpaties akyse. Žinoma, kad palaimintosios Dievo Motinos ir visų išrinktųjų nuopelnai… dar labiau papildo šį lobį.“
- Laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau atleista, atleidimas buvo specialiai pavadintas „atlaidu“. Jis turi kai ką bendro su kitais būdais ar priemonėmis nuodėmės likučiams pašalinti, bet tuo pačiu aiškiai nuo jų skiriasi.
Atlaide Bažnyčia, naudodamasi savo galia kaip Kristaus Atpirkimo tarnaitė, ne tik meldžiasi, bet autoritetingai įsikišdama paskirsto tinkamai pasirengusiems tikintiesiems atlyginimų lobyną, kurį Kristus ir šventieji pelnė laikinajai bausmei atleisti.
Bažnyčios vadovybės tikslas, suteikiant atlaidus, yra ne tik padėti tikintiesiems atpirkti bausmę už nuodėmę, bet ir skatinti juos atlikti pamaldumo, atgailos ir meilės darbus, ypač tuos, kurie skatina tikėjimo augimą ir prisideda prie bendro gėrio.
Jei tikintieji aukoja atlaidus už mirusiuosius, jie puikiai ugdo meilę ir, pakeldami savo mintis į dangų, įneša išmintingesnę tvarką į šio pasaulio dalykus.
Bažnyčios Magisteriumas šią doktriną gynė ir aiškino įvairiuose dokumentuose. Deja, atlaidų praktika kartais buvo netinkamai naudojama arba per „ne laiku ir pertekliniai atlaidai“, kurie žemino raktų galią ir silpnino atgailos atlyginimą, arba per „neteisėtus pelnus“, kuriais atlaidai buvo šventvagiškai šmeižiami. Tačiau Bažnyčia, smerkė ir taisė šiuos netinkamus naudojimus, „moko ir nustato, kad atlaidų naudojimas turi būti išlaikytas, nes jis yra itin naudingas krikščionių tautai ir autoritetingai patvirtintas šventų susirinkimų; ji anatema smerkia tuos, kurie teigia, kad atlaidai yra nenaudingi, arba neigia Bažnyčios galią juos suteikti.“
- Bažnyčia ir mūsų dienomis kviečia visus savo sūnus gerai apmąstyti, kaip atlaidų naudojimas praturtina jų gyvenimus ir visą krikščionių visuomenę.
Trumpai primindami svarbiausius aspektus, ši naudinga praktika pirmiausia moko mus, kaip „liūdna ir karšta yra palikti… Viešpatį Dievą“. Tikintieji, įgydami atlaidus, supranta, kad savo jėgomis negali atitaisyti žalos, kurią savo nuodėmėmis padarė sau ir visai bendruomenei, todėl yra skatinami naudingam nuolankumui.
Be to, atlaidų naudojimas rodo, kaip glaudžiai esame suvienyti Kristuje, ir kaip kiekvieno antgamtinis gyvenimas gali būti naudingas kitiems, kad jie taip pat lengviau ir glaudžiau susivienytų su Tėvu. Todėl atlaidų naudojimas veiksmingai skatina meilę mumyse ir ją puikiai demonstruoja, kai aukoja atlaidus kaip pagalbą mūsų broliams, ilsintiems Kristuje.
- Taip pat religinė atlaidų praktika pažadina pasitikėjimą ir viltį visišku susitaikymu su Dievu Tėvu, tačiau taip, kad nepateisintų jokio aplaidumo ar nesumažintų pastangų įgyti būtinas nuostatas visiškai bendrystei su Dievu. Nors atlaidai yra nemokamos dovanos, jie suteikiami tiek gyviesiems, tiek mirusiesiems tik tam tikromis sąlygomis. Norint juos įgyti, būtina, viena vertus, atlikti nustatytus darbus, kita vertus, tikintieji turi turėti reikiamas nuostatas, tai yra mylėti Dievą, nekęsti nuodėmės, pasitikėti Kristaus nuopelnais ir tvirtai tikėti didžiule Šventųjų Bendrystės pagalba.
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad, įgydami atlaidus, tikintieji nuolankiai paklūsta teisėtiems Bažnyčios ganytojams, o ypač palaimintojo Petro įpėdiniui, dangaus raktų laikytojui, kuriam pats Gelbėtojas patikėjo ganyti savo kaimenę ir valdyti savo Bažnyčią.
Naudinga atlaidų institucija taip pat prisideda prie to, kad Bažnyčia Kristaus akivaizdoje atrodytų be dėmės ar raukšlės, šventa ir nekalta, nuostabiai suvienyta su Kristumi antgamtiniu meilės ryšiu. Mat per atlaidus valymą patiriantys Bažnyčios nariai greičiau suvienijami su danguje esančiais Bažnyčios nariais, o Kristaus karalystė per šiuos atlaidus yra plačiau ir greičiau įtvirtinama, „kol mes visi pasieksime tikėjimo vienybę ir gilų Dievo Sūnaus pažinimą, tobulą žmogystę, Kristaus pilnatvės brandos matą“.
- Todėl Šventoji Motina Bažnyčia, remdamasi šiomis tiesomis, vėl rekomenduoja savo tikintiesiems atlaidų praktiką, kuri per daugelį amžių ir mūsų dienomis buvo labai brangi krikščionių tautai – tai patvirtina patirtis – tačiau jokiu būdu nesiekia sumažinti kitų šventinimo ir valymo priemonių, pirmiausia Mišių Aukos ir sakramentų, ypač Atgailos sakramento, vertės. Taip pat nesumenkina gausių pagalbinių priemonių, vadinamų sakramentalijomis, ar pamaldumo, atgailos ir meilės darbų svarbos. Visos šios priemonės turi bendrą bruožą, kad jos veiksmingiau šventina ir valo, kuo glaudžiau tikintieji yra suvienyti su Kristumi, Galva, ir Bažnyčios Kūnu per meilę. Meilės pirmenybė krikščioniškame gyvenime taip pat patvirtinama atlaidais. Mat atlaidai negali būti įgyti be nuoširdaus proto atsivertimo („metanoia“) ir vienybės su Dievu, prie kurios pridedamas nustatytų darbų atlikimas. Taip išlaikoma meilės tvarka, į kurią įtraukiamas bausmės atleidimas, paskirstant iš Bažnyčios lobyno.
Rekomenduodama savo tikintiesiems neapleisti ar nepaisyti šventų protėvių tradicijų, bet priimti jas pagarbiai kaip brangų katalikų šeimos lobį ir deramai jas vertinti, Bažnyčia vis dėlto palieka kiekvienam naudoti šias valymo ir šventinimo priemones su šventa Dievo vaikų laisve. Tačiau ji nuolat primena apie tuos dalykus, kuriems reikia teikti pirmenybę, nes jie yra būtini arba bent jau geresni ir veiksmingesni išganymui pasiekti.
Šventoji Motina Bažnyčia taip pat laikė tinkamu, siekdama suteikti didesnį orumą ir pagarbą atlaidų naudojimui, įvesti kai kurias naujoves į jų discipliną ir todėl įsakė paskelbti naujas taisykles.
V SKYRIUS
- Šios normos įveda tinkamus atlaidų disciplinos pokyčius, atsižvelgiant į vyskupų konferencijų pateiktus pasiūlymus.
Kanonų teisės kodekso nuostatai ir Šventojo Sosto dekretai dėl atlaidų, kurie neprieštarauja naujoms normoms, lieka nepakitę.
Rengiant naujas normas buvo ypač atsižvelgta į tris aspektus: nustatyti naują dalinių atlaidų matą; žymiai sumažinti visiškų atlaidų skaičių; ir, kalbant apie vadinamuosius „realinius“ ir „vietinius“ atlaidus, sumažinti jų skaičių bei suteikti jiems paprastesnį ir oresnį formulavimą.
Dėl dalinių atlaidų, panaikinus ankstesnį dienų ir metų nustatymą, buvo įvesta nauja norma arba matas, kuris atsižvelgia į patį tikinčiojo krikščionio veiksmą, atliekantį darbą, prie kurio pridedamas atlaidas.
Kadangi savo veiksmais tikintieji, be nuopelnų, kurie yra pagrindinis veiksmo vaisius, gali gauti papildomą laikinosios bausmės atleidimą, proporcingą jų meilės laipsniui ir tobulumui, su kuriuo veiksmas atliekamas, buvo laikoma tinkamu, kad šis laikinosios bausmės atleidimas, kurį krikščionys tikintieji gauna per veiksmą, būtų matas bausmės atleidimui, kurį bažnytinė vadovybė dosniai prideda dalinio atlaido forma.
Taip pat buvo laikoma tinkamu tinkamai sumažinti visiškų atlaidų skaičių, kad tikintieji labiau juos vertintų ir galėtų juos įgyti su tinkamomis nuostatomis. Mat kuo didesnis (atlaidų) plitimas, tuo mažiau jiems skiriama dėmesio; tai, kas siūloma gausiai, nėra labai vertinama. Be to, daugeliui tikinčiųjų reikia nemažai laiko tinkamai pasiruošti visiškam atlaidui įgyti.
Dėl „realinių“ ir „vietinių“ atlaidų, ne tik žymiai sumažintas jų skaičius, bet ir panaikinti patys pavadinimai, kad būtų aiškiau, jog atlaidai yra susiję su tikinčiųjų veiksmais, nors kartais jie gali būti susiję su kokiu nors objektu ar vieta, kuri yra tik proga atlaidams įgyti. Iš tikrųjų pamaldžių asociacijų nariai gali įgyti savo asociacijoms būdingus atlaidus be reikalavimo naudoti išskirtinius objektus.
NORMOS
n. 1 – Atlaidas yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau atleista, atleidimas prieš Dievą, kurį Kristaus sekėjas, turėdamas tinkamas nuostatas ir tam tikromis nustatytomis sąlygomis, gauna per Bažnyčios įsikišimą, kuri, kaip Atpirkimo tarnaitė, autoritetingai paskirsto ir taiko Kristaus ir šventųjų pelnytų atlyginimų lobyną.
n. 2 – Atlaidas yra dalinis arba visiškas, priklausomai nuo to, ar jis pašalina dalį, ar visą laikinąją bausmę už nuodėmę.
n. 3 – Daliniai ir visiški atlaidai visada gali būti aukojami už mirusiuosius užtarimo būdu.
n. 4 – Dalinis atlaidas nuo šiol bus žymimas tik žodžiais „dalinis atlaidas“ be jokių dienų ar metų nustatymo.
n. 5 – Tikintysis, kuris bent su atgailaujančia širdimi atlieka veiksmą, prie kurio pridedamas dalinis atlaidas, gauna, be laikinosios bausmės atleidimo, įgyto per patį veiksmą, lygiavertį bausmės atleidimą per Bažnyčios įsikišimą.
n. 6 – Visiškas atlaidas gali būti įgytas tik kartą per dieną, išskyrus n. 18 nuostatas tiems, kurie yra arti mirties. Dalinis atlaidas gali būti įgytas daugiau nei kartą per dieną, nebent aiškiai nurodyta kitaip.
n. 7 – Norint įgyti visišką atlaidą, būtina atlikti darbą, prie kurio pridedamas atlaidas, ir įvykdyti tris sąlygas: sakramentinę išpažintį, Eucharistinę Komuniją ir maldą už Aukščiausiojo Pontifiko intencijas. Taip pat reikalaujama, kad nebūtų jokio prisirišimo prie nuodėmės, net lengvosios.
Jei šios nuostatos nėra visiškai įvykdytos arba jei trūksta trijų nurodytų sąlygų, atlaidas bus tik dalinis, išskyrus n. 11 nuostatas tiems, kurie yra „trukdomi“.
n. 8 – Trys sąlygos gali būti įvykdytos kelias dienas prieš arba po nustatyto darbo atlikimo; vis dėlto tinkama, kad Komunija būtų priimta ir maldos už Aukščiausiojo Pontifiko intencijas būtų sakomos tą pačią dieną, kai atliekamas darbas.
n. 9 – Viena sakramentinė išpažintis pakanka keliems visiškiems atlaidams įgyti, tačiau Komunija turi būti priimama ir maldos už Popiežiaus intencijas sakomos kiekvienam visiškam atlaidui įgyti.
n. 10 – Sąlyga melstis už Aukščiausiojo Pontifiko intencijas visiškai įvykdoma sukalbant vieną „Tėve mūsų“ ir vieną „Sveika, Marija“; vis dėlto tikintieji gali laisvai pasirinkti kitą maldą pagal savo pamaldumą ir atsidavimą Aukščiausiam Pontifikui.
n. 11 – Nepakeista Kanonų teisės kodekso 935 kanono suteikta nuodėmklausiams galia tiems, kurie yra „trukdomi“, pakeisti arba nustatytą darbą, arba reikiamas sąlygas [atlaidams įgyti]; vietiniai ordinarai gali suteikti tikintiesiems, kuriems jie pagal teisę vadovauja ir kurie gyvena vietose, kur neįmanoma ar labai sunku priimti išpažinties ir Komunijos sakramentus, leidimą įgyti visišką atlaidą be išpažinties ir Komunijos, jei jie gailisi dėl savo nuodėmių ir ketina kuo greičiau priimti šiuos sakramentus.
n. 12 – Atlaidų skirstymas į „asmeninius“, „realinius“ ir „vietinius“ panaikinamas, kad būtų aiškiau, jog atlaidai yra susiję su tikinčiųjų veiksmais, nors kartais jie gali būti susiję su kokiu nors objektu ar vieta.
n. 13 – Enchiridion Indulgentiarium [atlaidais apdovanotų maldų ir darbų rinkinys] turi būti peržiūrėtas, siekiant atlaidus priskirti tik svarbiausioms pamaldumo, meilės ir atgailos maldoms bei darbams.
n. 14 – Religinių ordinų, kongregacijų, bendruomenių be įžadų, pasaulietinių institutų ir tikinčiųjų pamaldžių asociacijų specialių atlaidų sąrašai ir santraukos turi būti kuo greičiau peržiūrėti taip, kad visiški atlaidai būtų įgyjami tik tam tikromis dienomis, nustatytomis Šventojo Sosto, remiantis vyresniojo generolo rekomendacija, o pamaldžių asociacijų atveju – vietinio ordinaro.
n. 15 – Visiškas atlaidas, taikomas tik mirusiesiems, gali būti įgytas visose bažnyčiose ir viešosiose oratorijose – o pusiau viešosiose oratorijose tiems, kurie turi teisę jomis naudotis – lapkričio 2 d.
Be to, visiškas atlaidas gali būti įgytas du kartus per metus parapinėse bažnyčiose: per bažnyčios titularinio švento šventę ir rugpjūčio 2 d., kai švenčiama „Portiunkula“, arba kitą tinkamesnę dieną, nustatytą ordinaro.
Visi aukščiau minėti atlaidai gali būti įgyti arba nustatytomis dienomis, arba – su ordinaro sutikimu – prieš tai arba po to sekmadienį.
Kiti prie bažnyčių ir oratorijų priskirti atlaidai turi būti kuo greičiau peržiūrėti.
n. 16 – Darbas, nustatytas visiškam atlaidui, susijusiam su bažnyčia ar oratorija, įgyti, yra pamaldus apsilankymas ir „Tėve mūsų“ bei „Tikiu“ sukalbėjimas.
n. 17 – Tikintieji, kurie su pamaldumu naudoja pamaldumo objektą (kryžių, kryželį, rožinį, škaplierių ar medalį), tinkamai palaimintą bet kurio kunigo, gali įgyti dalinį atlaidą.
Jei šis pamaldumo objektas yra palaimintas Aukščiausiojo Pontifiko ar bet kurio vyskupo, tikintieji, kurie jį pamaldžiai naudoja, taip pat gali įgyti visišką atlaidą šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus šventėje, jei jie taip pat išpažįsta tikėjimą bet kokia teisėta formule.
n. 18 – Tikintiesiems, esantiems mirties pavojuje ir negalintiems būti aptarnaujami kunigo, kuris jiems suteiktų sakramentus ir apaštališkąjį palaiminimą su pridedamu visišku atlaidu (pagal Kanonų teisės kodekso 468 kan., 2 par.), Šventoji Motina Bažnyčia vis dėlto suteikia visišką atlaidą, įgyjamą mirties momentu, jei jie yra tinkamai nusiteikę ir gyvenime buvo įpratę reguliariai melstis. Naudoti kryžių ar kryželį įgyjant šį visišką atlaidą yra pagirtina praktika.
Šis mirties momentu įgyjamas visiškas atlaidas gali būti įgytas tikinčiųjų, net jei jie tą pačią dieną jau gavo kitą visišką atlaidą.
n. 19 – Normos, nustatytos dėl visiškų atlaidų, ypač nurodytos n. 16, taip pat taikomos tam, kas iki šiol buvo vadinami „toties quoties“ [„kiekvieną kartą“] visiškais atlaidais.
n. 20 – Šventoji Motina Bažnyčia, itin rūpindamasi mirusiais tikinčiaisiais, nusprendė, kad užtarimai gali būti jiems taikomi kuo plačiausiai per bet kokią Mišių Auką, panaikindama visus specialius šioje srityje privilegijas.
PEREINAMOSIOS NORMOS
Šios naujos normos, reglamentuojančios atlaidų įgijimą, įsigalios po trijų mėnesių nuo šios konstitucijos paskelbimo Acta Apostolicae Sedis.
Atlaidai, susiję su religinių objektų naudojimu, kurie nėra minimi aukščiau, nustoja galioti po trijų mėnesių nuo šios konstitucijos paskelbimo Acta Apostolicae Sedis.
Peržiūros, minėtos n. 14 ir n. 15, turi būti pateiktos Šventajai Apaštališkajai Penitenciarijai per vienerius metus. Po dvejų metų nuo šios konstitucijos datos atlaidai, kurie nebuvo patvirtinti, taps negaliojančiais.
Mes norime, kad šie mūsų statutai ir nuostatai būtų nustatyti dabar ir išliktų galiojantys ateityje, nepaisant, jei reikia taip pareikšti, mūsų pirmtakų paskelbtų konstitucijų ir apaštališkųjų direktyvų ar bet kokių kitų nuostatų, net jei jos būtų vertos ypatingo paminėjimo ar reikalautų dalinio panaikinimo.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1967 m. sausio 1 d., mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Gimimo oktavoje, ketvirtaisiais mūsų pontifikato metais.
POPIEŽIUS PAULIUS VI