Teodora ir jos dukra Marozija – X a. Romos istorijos figūros, kurių vardai tapo neatsiejami nuo „Saeculum Obscurum“, arba tamsiojo amžiaus, kai Katalikų Bažnyčia išgyveno moralinį ir politinį nuosmukį. Šios moterys, priklausiusios galingai Teofilaktų šeimai, valdė Romą per intrigų, aljansų ir manipuliavimo popiežių rinkimais tinklą. Jų įtaka, kartais vadinama „pornokratija“, atspindi laikotarpį, kai popiežiaus sostas tapo aristokratų įrankiu. Jų gyvenimai, pilni dramatiškų posūkių, atskleidžia ne tik asmenines ambicijas, bet ir chaotišką X a. Europos politinį kraštovaizdį. Liber Pontificalis apie jas užsimena tik netiesiogiai, tačiau amžininkų kronikos, kaip Liutprando iš Kremonos, piešia spalvingą jų veiklos paveikslą.
Teodora, dažnai tituluojama „senatrix“ arba „Romos konsule“, buvo Teofilaktų šeimos matriarchė. Jos kilmė siejama su Romos aristokratija, o vyras Teofilaktas, įtakingas miesto pareigūnas, padėjo šeimai užsitikrinti kontrolę po Karolingų imperijos žlugimo. X a. pradžioje, kai Roma neteko stiprios imperinės apsaugos, Teofilaktų šeima užpildė galios vakuumą. Teodora, anot kronikų, buvo ne tik politinė strategė, bet ir charizmatiška figūra, gebėjusi manipuliuoti tiek Bažnyčios, tiek pasaulietinės valdžios atstovais. Ji garsėjo kaip popiežių rinkimų lėlininkė. Pavyzdžiui, manoma, kad ji užtikrino popiežiaus Jono X (914–928 m.) išrinkimą, galimai per asmeninį ryšį – Liutprandas netgi užsimena apie jų meilės romaną, nors tai gali būti pagražinta. Teodora taip pat skatino bažnyčių statybas Romoje, siekdama sustiprinti šeimos prestižą. Jos gyvenimo pabaiga lieka miglota, tačiau ji mirė apie 928 m., palikdama politinį palikimą dukrai Marozijai.
Marozija, Teodoros dukra, perėmė motinos ambicijas ir pranoko ją įtaka. Gimusi apie 890 m., ji buvo ištekinta už Alberiko I, Spoleto markizo, taip sustiprindama Teofilaktų aljansus. Po Alberiko mirties Marozija ištekėjo dar kelis kartus, kiekvieną kartą didindama savo politinę galią. Jos antrasis vyras, Gvidas iš Toskanos, padėjo jai valdyti Romą, o trečiasis, Italijos karalius Hugonas, buvo bandymas užsitikrinti karališką paramą. Marozija garsėjo kaip popiežių rinkimų kontrolierė: anot kronikų, ji buvo popiežiaus Jono X meilužė, o vėliau, konflikto metu, įkalino ir galimai nužudė jį 928 m. Ji taip pat užtikrino, kad jos sūnus Jonas XI taptų popiežiumi, o anūkas Jonas XII, valdęs 955–964 m., pratęsė šeimos įtaką. Marozijos gyvenimas primena politinį trilerį: 932 m. jos sūnus Alberikas II, pavargęs nuo motinos dominavimo, surengė perversmą, įkalindamas ją Romos pilyje. Manoma, kad Marozija mirė kalėjime apie 937 m., taip užbaigdama savo audringą karjerą.
Teodora ir Marozija ne tik valdė per vedybas ir rinkimus, bet ir paliko pėdsaką Romos urbanistikoje. Pavyzdžiui, jos rėmė Šv. Marijos bazilikos atnaujinimą, o jų finansuojamos šventovės stiprino Teofilaktų, kaip „šventosios“ šeimos, įvaizdį. Tačiau jų reputacija nebuvo vien teigiama. Liutprando kronikos piešia jas kaip amoralių intrigų kūrėjas, o terminas „pornokratija“, XIX a. istorikų sugalvotas, atspindi jų tariamą paleistuvystę. Vis dėlto šis įvaizdis gali būti perdėtas – X a. kronikininkai dažnai demonizuodavo įtakingas moteris. Pavyzdžiui, istorija apie Maroziją, pavertusią Laterano rūmus „viešnamiu“, greičiausiai yra satyra, skirta sumenkinti jos politinę galią.
Jų nuveikti darbai turėjo ilgalaikių pasekmių. Teofilaktų dominavimas atskleidė popiežystės silpnumą, kuris paskatino Šventosios Romos imperijos įsikišimą. Imperatorius Otonas I, nušalinęs popiežių Joną XII 963 m., pradėjo reformų erą, kuri galiausiai ištraukė Bažnyčią iš tamsiojo amžiaus. Įdomu, kad Teodoros ir Marozijos istorijos rado atgarsį net tolimuose kraštuose. Brazilijos kolonijinio laikotarpio kronikose, kurias rašė jėzuitai, aptinkamos paralelinės istorijos apie įtakingas moteris, manipuliuojančias vietos Bažnyčios struktūromis, rodančios, kad tokios galios dinamikos neapsiribojo Europa.
Teodora ir Marozija lieka prieštaringomis figūromis. Jos buvo ne tik savo laikmečio produktai, bet ir moterys, išmokiusios išgyventi ir klestėti vyrų dominuojamame pasaulyje. Jų gyvenimai baigėsi tragiškai – Teodora mirė natūraliai, o Marozija kalėjime, tačiau jų palikimas išlieka kaip priminimas apie Bažnyčios žmogiškumą ir politikos sudėtingumą. Šiandien jų istorijos, prieinamos per skaitmeninius archyvus, įkvepia ne tik istorikus, bet ir popkultūros kūrėjus, kuriančius serialus apie viduramžių intrigas, nors dažnai pagražindami faktus.