Terminas „Teofilaktai“ yra susijęs su vardu, kilusiu iš graikų kalbos, ir turi gilią istorinę bei kultūrinę reikšmę, ypač siejamą su įtakingomis viduramžių giminėmis ir Bažnyčios veikėjais.
Žodis „Teofilaktai“ kyla iš graikų kalbos vardo „Theophylaktos“ (Θεοφύλακτος), sudaryto iš dviejų dalių: „theos“ (θεός), reiškiančio „dievas“, ir „phylax“ (φύλαξ), reiškiančio „sargas“ arba „saugotojas“. Taigi vardas iš esmės reiškia „Dievo saugomas“ arba „Dievo globėjas“. Šis vardas buvo populiarus ankstyvojoje krikščionybėje, ypač Bizantijos imperijoje ir Romos aplinkoje, kur graikų kalbos įtaka buvo stipri. Jis atspindi krikščionišką tikėjimą dieviška apsauga ir dažnai buvo duodamas vaikams, siekiant išreikšti palaiminimą ar viltį, kad žmogus gyvens pagal dieviškus principus. Vardo reikšmė yra ne tik religinė, bet ir simbolinė, pabrėžianti asmens ryšį su dvasingumu ir atsakomybe.
„Teofilaktai“ kaip terminas dažniausiai vartojamas daugiskaita, nurodant įtakingą viduramžių Romos giminę, kuri X–XI a. turėjo didelę politinę ir religinę galią. Teofilaktų giminė, dar vadinama Tusculumiečiais (nes jų galios centras buvo Tusculumo miestas netoli Romos), kontroliavo popiežiaus rinkimus ir Romos administraciją. Jų įtaka buvo tokia didelė, kad X a. šis laikotarpis kartais vadinamas „pornokratija“ dėl giminės narių, ypač moterų kaip Teodora ir Marozija, manipuliacijų Bažnyčios reikalais. Pavyzdžiui, Teofilaktas, Romos senatorius ir karo vadas, kartu su savo žmona Teodora rėmė popiežių Sergijų III, padėdami jam 904 m. jėga užimti sostą po to, kai Jonas IX buvo nušalintas. Ši giminė ne tik formavo popiežių politiką, bet ir kėlė kontroversijas dėl savo ambicijų ir moralinio elgesio.
Vardo variantai apima tiek vyriškas, tiek moteriškas formas. Vyriškoji forma „Theophylaktos“ (arba lotyniškai „Theophylactus“) buvo naudojama Bizantijoje ir Italijoje, o moteriškoji – „Theophylaktia“ arba „Teofilaktija“. Pastaroji yra retesnė, bet aptinkama istoriniuose šaltiniuose, ypač Bizantijos tekstuose, kur moterys kartais gaudavo šį vardą. Kiti variantai gali būti trumpesnės formos, pavyzdžiui, „Phylaktos“ ar net slaviškos adaptacijos, tokios kaip „Feofil“ ar „Teofil“, kurios paplito Rytų Europoje. Pavyzdžiui, Bulgarijoje ir Rusijoje vardas „Teofil“ buvo populiarus dėl krikščionybės plėtros, o Bizantijoje „Theophylaktos“ buvo dažnas tarp aristokratų ir dvasininkų. Šių variantų rašyba ir tarimas skyrėsi priklausomai nuo regiono ir kalbos, pavyzdžiui, lotyniškuose dokumentuose jis galėjo būti užrašomas kaip „Theophilactus“.
Istorijos apie Teofilaktus atskleidžia jų sudėtingą palikimą. Viena intriguojanti detalė yra susijusi su Benediktu IX, gimusiu kaip Teofilaktas Tusculumietis apie 1012–1020 m. Šis popiežius, kilęs iš Teofilaktų giminės, yra pagarsėjęs kaip vienas skandalingiausių Bažnyčios vadovų. Jis tapo popiežiumi labai jaunas, galbūt vos 20-ies, ir buvo kaltinamas korupcija, simonija (Bažnyčios postų pardavinėjimu) bei amoraliu gyvenimu. Pasak legendos, Benediktas IX kartą pardavė popiežiaus sostą, bet vėliau bandė jį atsiimti jėga, sukeldamas chaosą Romoje. Jo gyvenimas iliustruoja, kaip Teofilaktų giminė naudojo savo įtaką, bet kartu tapo kritikos taikiniu dėl Bažnyčios nuosmukio.
Kita istorija siejasi su Bizantijos patriarchu Teofilaktu, gyvenusiu X a. Jis buvo Konstantinopolio patriarchas ir perspėjo Bulgarijos carą Petrą I apie Bogomilų ereziją – dualistinį mokymą, kuris kėlė grėsmę ortodoksiniam krikščionių tikėjimui. Teofilaktas, būdamas ne tik dvasinis, bet ir politinis veikėjas, laiške Petrui I pabrėžė būtinybę saugoti tikėjimą nuo klaidingų idėjų. Jo žodžiai, išlikę istoriniuose šaltiniuose, skamba kaip įspėjimas: „Erezija yra tarsi piktžolė – jei jos neišrausi iš šaknų, ji pasklis ir sunaikins derlių.“ Ši citata atspindi Teofilakto rūpestį Bažnyčios vienybe ir jo, kaip „Dievo saugotojo“, vaidmenį.
Dar viena citata, siejama su Teofilaktų vardu, yra iš Teofilakto Simokatos, VII a. Bizantijos istoriko, kuris savo veikale „Istorija“ aprašė imperatoriaus Maurikijaus valdymą. Jis rašė: „Dievas saugo tuos, kurie saugo teisybę, bet leidžia kristi tiems, kurie pasiduoda puikybei.“ Ši mintis atspindi vardo „Teofilaktai“ dvasią, pabrėždama dieviškos apsaugos ir moralinės atsakomybės svarbą. Simokatos, nors ir nebuvo tiesiogiai susijęs su Romos Teofilaktais, savo vardu ir darbais prisidėjo prie vardo reikšmės stiprinimo.
Teofilaktų vardas ir giminė paliko dvejopą įspūdį. Romoje jie buvo galios ir intrigų simbolis, o Bizantijoje – dvasingumo ir intelektualumo įsikūnijimas. Jų istorijos rodo, kaip vardas, reiškiantis „Dievo saugomas“, galėjo būti siejamas tiek su šventumu, tiek su žemiškomis ambicijomis. Šiandien „Teofilaktai“ primena mums apie sudėtingą viduramžių pasaulį, kuriame tikėjimas ir politika buvo neatsiejami.