Vienos susirinkimas, vykęs 1311–1312 m., yra vienas iš mažiau žinomų, tačiau svarbių viduramžių Bažnyčios susirinkimų, atspindintis XIV a. pradžios politinius ir teologinius iššūkius.
Susirinkimas vyko nuo 1311 m. spalio 16 d. iki 1312 m. gegužės 6 d. Vienoje, tuometinėje Prancūzijos karalystėje (dabar Vienne, Prancūzija), netoli Liono. Posėdžiai greičiausiai vyko Vienos katedroje (Šv. Mauricijaus katedroje) arba gretimuose rūmuose. Viena buvo pasirinkta dėl savo artumo Avinjonui, kur tuo metu rezidavo popiežius Klemensas V, ir kaip patogi vieta dvasininkams iš Šventosios Romos imperijos ir Prancūzijos. XIV a. Viena buvo nedidelis, bet gyvybingas miestas, pulsuojantis prekyba ir piligrimais, keliaujančiais Ronos slėniu.
Originalo kalba (lotynų) susirinkimas vadinamas Concilium Viennense („Vienos susirinkimas“). Šiuolaikinėje istoriografijoje jis žinomas kaip „Vienos susirinkimas“ arba „Vienos sinodas“. Katalikų tradicijoje jis laikomas „Penkioliktuoju ekumeniniu susirinkimu“. Alternatyviai, kai kuriuose šaltiniuose jis vadinamas „Tamplierių susirinkimu“, nes pagrindinis jo tikslas buvo spręsti tamplierių ordino likimą.
Susirinkime dalyvavo apie 300 vyskupų, abatų ir kitų dvasininkų, taip pat pasaulietiniai lyderiai. Svarbiausi dalyviai:
- Popiežius Klemensas V, sušaukęs susirinkimą, tačiau veikiamas Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo spaudimo.
- Pilypas IV Gražusis, Prancūzijos karalius, aktyviai siekęs tamplierių ordino panaikinimo dėl politinių ir finansinių motyvų.
- Žakas de Molė, tamplierių ordino didysis magistras, kuris buvo kalinamas ir pristatytas susirinkimui kaip kaltinamasis.
- Vyskupai iš Prancūzijos, Italijos ir Šventosios Romos imperijos, įskaitant kelis kardinolus, tokius kaip Arnaud de Farges.
- Teologai ir kanonų teisės ekspertai, konsultavę dėl ordino likimo ir Bažnyčios reformų.
Įdomi detalė: Klemensas V buvo silpnos sveikatos ir dažnai delsė priimti sprendimus, bijodamas Pilypo IV rūstybės. Pasak kronikų, jis kartą slapta bandė atidėti susirinkimą, bet karaliaus spaudimas privertė jį veikti. Tuo metu Žakas de Molė, jau kankinamas kalėjime, išliejo savo neviltį, teigdamas, kad ordinas yra nekaltas.
Susirinkimas nagrinėjo kelis pagrindinius klausimus:
- Tamplierių ordino likimas: Po 1307 m. areštų Prancūzijoje tamplieriai buvo kaltinami erezija, stabmeldyste ir kitais nusikaltimais. Susirinkimas turėjo nuspręsti, ar ordinas bus panaikintas.
- Bažnyčios reformos: Buvo aptariama dvasininkų drausmė, korupcija ir administraciniai klausimai.
- Kryžiaus žygiai: Planuotas naujas kryžiaus žygis, siekiant atgauti Šventąją Žemę, tačiau jis liko tik diskusijų lygyje.
- Teologiniai ginčai: Aptarti kai kurie teologiniai klausimai, įskaitant pranciškonų „dvasininkų“ (spiritualių pranciškonų) mokymą apie neturtą, kuris buvo laikomas potencialiai eretišku.
Diskusijos apie tamplierius buvo ypač įtemptos. Pilypas IV reikalavo ordino panaikinimo, pateikdamas suklastotus įrodymus, o Klemensas V bandė išlaikyti Bažnyčios autoritetą, vengdamas tiesioginio ordino pasmerkimo. Susirinkime buvo perskaityti tamplierių prisipažinimai, išgauti kankinimais, tačiau kai kurie vyskupai abejojo jų tikrumu.
Susirinkimo sprendimai buvo reikšmingi, tačiau prieštaringi:
- Tamplierių ordino panaikinimas: Popiežiaus bulė Vox in excelso (1312 m.) panaikino tamplierių ordiną ne dėl įrodytos kaltės, o dėl „Bažnyčios gerovės“. Ordino turtas buvo perduotas hospitalieriams, išskyrus Prancūziją, kur jis atiteko karaliui.
- Bažnyčios reformos: Priimtos kelios konstitucijos, reguliuojančios dvasininkų elgesį, įskaitant draudimą užsiimti simonija ir netinkamu gyvenimo būdu.
- Pranciškonų klausimas: Pasmerktas kai kurių pranciškonų „dvasininkų“ mokymas apie absoliutų neturtą, tačiau šis klausimas liko neišspręstas iki vėlesnių popiežių.
- Kryžiaus žygio planai: Nuspręsta rinkti lėšas kryžiaus žygiui, tačiau jis taip ir neįvyko dėl politinių nesutarimų.
Sprendimai buvo paskelbti per Bažnyčią, o tamplierių ordino panaikinimas tapo vienu dramatiškiausių susirinkimo rezultatų.
Vienos susirinkimas turėjo ilgalaikį poveikį:
- Tamplierių ordino žlugimas: Ordino panaikinimas užbaigė vieną įtakingiausių viduramžių institucijų, o Žakas de Molė ir kiti lyderiai buvo sudeginti ant laužo 1314 m. Tai sustiprino Prancūzijos karaliaus galią, bet pakenkė Bažnyčios reputacijai.
- Bažnyčios autoriteto silpnėjimas: Klemenso V nuolaidos Pilypui IV parodė popiežiaus priklausomybę nuo pasaulietinės valdžios, ypač Avinjono popiežystės laikotarpiu.
- Reformų ribotumas: Nors buvo priimtos reformos, jos turėjo ribotą poveikį dėl korupcijos ir politinių intrigų.
- Tamplierių legenda: Ordino panaikinimas sukėlė mitus apie „prakeiksmą“ – anot legendos, Žakas de Molė, degdamas ant laužo, prakeikė Klemensą V ir Pilypą IV, kurie abu mirė per metus.
Citatos ir istorijos
- Klemenso V bulė Vox in excelso: „Mes panaikiname tamplierių ordiną ne dėl įrodytos kaltės, bet dėl Bažnyčios garbės.“ Ši citata atspindi popiežiaus atsargumą ir politinį spaudimą.
- Žako de Molė šauksmas: „Dievas žino, kas klysta, ir jis atkeršys už mūsų kraują!“ – tariamai šaukė de Molė, degdamas ant laužo, kas tapo tamplierių legendos dalimi.
- Istorija apie Pilypą IV: Karalius, žinomas kaip „geležinis karalius“, asmeniškai atvyko į Vieną, demonstruodamas savo įtaką. Pasak kronikų, jis kartą įsiveržė į posėdį, reikalaudamas greito sprendimo dėl tamplierių, kas šokiravo vyskupus.
- Susirinkimo metu Vienos turguje prekeiviai pardavinėjo „tamplierių relikvijas“, įskaitant tariamus ordino kryžius. Vietiniai juokavo, kad šios relikvijos „pagamintos per naktį“, atspindėdami susirinkimo dramą.