Konstantinopolio II susirinkimas, įvykęs 553 m., yra reikšmingas, tačiau dažnai mažiau aptariamas ankstyvosios krikščionybės įvykis, pažymėjęs Bažnyčios pastangas spręsti kristologinius ginčus ir stiprinti doktrininę vienybę.
Susirinkimas vyko 553 m., nuo gegužės 5 iki birželio 2 d., Konstantinopolyje, tuometinėje Rytų Romos (Bizantijos) imperijos sostinėje. Posėdžiai greičiausiai vyko Šventosios Sofijos bazilikos patalpose arba šalia esančiuose rūmuose, nes Konstantinopolis buvo ne tik politinis, bet ir religinis centras. Miestas, apsuptas auksinių kupolų ir šurmuliuojančių turgų, buvo gyvas kontrastų: prabangūs imperatoriaus rūmai stovėjo greta asketiškų vienuolynų, o gatvėse aidėjo graikų, lotynų ir koptų kalbos.
Originalo kalba (graikų) susirinkimas vadinamas Δεύτερη Σύνοδος τῆς Κωνσταντινουπόλεως („Antrasis Konstantinopolio sinodas“). Šiuolaikinėje istoriografijoje jis žinomas kaip „Konstantinopolio II susirinkimas“ arba „Antrasis Konstantinopolio susirinkimas“. Krikščionių tradicijoje jis vadinamas „Penktuoju ekumeniniu susirinkimu“, sekant po Chalkedono susirinkimo (451 m.). Alternatyviai, kai kuriuose šaltiniuose jis vadinamas „Justinianio susirinkimu“, pabrėžiant imperatoriaus Justinian I lemiamą vaidmenį sušaukiant ir vadovaujant susirinkimui.
Susirinkime dalyvavo apie 165 vyskupai, daugiausia iš Rytų Bažnyčios, nes Vakarų Bažnyčia buvo menkai atstovaujama dėl politinių ir teologinių įtampų. Svarbiausi dalyviai:
- Eutichijus, Konstantinopolio patriarchas, pirmininkavęs susirinkimui.
- Popiežius Vigilijus, Romos vyskupas, kurio dalyvavimas buvo prieštaringas – jis buvo atgabentas į Konstantinopolį beveik prievarta ir iš pradžių priešinosi susirinkimo sprendimams.
- Imperatorius Justinianas I, kuris sušaukė susirinkimą, siekdamas sutaikyti chalkedoniečius ir monofizitus, stiprindamas imperijos religinę vienybę.
- Rytų patriarchai ir vyskupai, įskaitant Aleksandrijos, Antiochijos ir Jeruzalės atstovus.
Įdomi detalė: Popiežius Vigilijus, atvykęs į Konstantinopolį, buvo spaudžiamas Justinianio ir net trumpam uždarytas rūmuose, kai atsisakė pritarti susirinkimo darbotvarkei. Jo galutinis nusileidimas buvo laikomas silpnumo ženklu Romoje, o tai paveikė Romos autoritetą Vakaruose.
Susirinkimas daugiausia nagrinėjo kristologinius ginčus, kilusius po Chalkedono susirinkimo (451 m.), kuris apibrėžė, kad Kristus turi dvi prigimtis – dieviškąją ir žmogiškąją. Pagrindiniai klausimai:
- „Trijų skyrių“ kontroversija: Justinianas siekė pasmerkti tris teologus – Teodorą Mopsuestietį, Teodoretą Kirietį ir Ibą Edesietį – dėl jų raštų, laikomų pernelyg nestorioniškais. Tai buvo bandymas sutaikyti monofizitus, kurie kaltino Chalkedoną nestorionizmu.
- Monofizitizmo ir Chalkedono balansavimas: Susirinkimas turėjo patvirtinti Chalkedono doktriną, bet kartu išreikšti ją taip, kad ji būtų priimtina monofizitams.
- Bažnyčios vienybė: Justinianas siekė religinės vienybės, kad sustiprintų imperiją prieš išorines grėsmes, tokias kaip persų invazijos.
Diskusijos buvo įtemptos, nes Vakarų vyskupai, įskaitant Vigilijų, laikė „Trijų skyrių“ pasmerkimą kaip Chalkedono autoriteto silpninimą. Justinianas, žinomas dėl savo teologinio užsispyrimo, asmeniškai įsikišo, spausdamas vyskupus pritarti jo darbotvarkei.
Susirinkimo sprendimai buvo aiškūs, bet prieštaringi:
- „Trijų skyrių“ pasmerkimas: Teodoras Mopsuestietis buvo pasmerktas po mirties, o Teodoreto ir Ibo raštai – kaip nestorioniški. Tai buvo simbolinis gestas monofizitų naudai.
- Chalkedono patvirtinimas: Susirinkimas pakartojo Chalkedono doktriną apie dvi Kristaus prigimtis, bet pabrėžė jų vienybę, kad nuramintų monofizitus.
- Kanons: Priimta 14 kanonų, stiprinančių Bažnyčios drausmę ir ortodoksinę doktriną.
- Popiežiaus Vigilijaus pritarimas: Po ilgų dvejonių Vigilijus galiausiai priėmė susirinkimo sprendimus, išleisdamas dokumentą, vadinamą Constitutum II.
Sprendimai buvo išplatinti per imperiją, tačiau jų įgyvendinimas susidūrė su pasipriešinimu, ypač Vakaruose ir tarp monofizitų, kurie vis tiek jautėsi nepatenkinti.
Konstantinopolio II susirinkimas turėjo mišrų poveikį:
- Doktrininis aiškumas: Chalkedono doktrina buvo patvirtinta, tačiau „Trijų skyrių“ pasmerkimas sukėlė naujų įtampų, ypač Vakaruose.
- Bažnyčios skilimas: Monofizitai, tikėjęsi didesnių nuolaidų, galutinai atsiskyrė, formuodami atskiras Bažnyčias (pvz., koptų ir sirų ortodoksų).
- Justinianio autoritetas: Imperatorius sustiprino savo, kaip Bažnyčios globėjo, vaidmenį, bet tai padidino įtampą tarp Rytų ir Vakarų.
- Rytų Bažnyčios dominavimas: Susirinkimas pabrėžė Konstantinopolio, kaip teologinio centro, svarbą, erzindamas Romą.
Ilgainiui susirinkimas buvo pripažintas ekumeniniu, tačiau jo sprendimai liko prieštaringi, ypač dėl popiežiaus Vigilijaus priverstinio pritarimo ir monofizitų atsiskyrimo.
Citatos ir istorijos
- Justinianio laiškas: „Mes siekiame, kad tikėjimas, perduotas per apaštalus, būtų švarus ir be klaidų.“ Ši citata, ištraukta iš jo raštų prieš susirinkimą, atspindi jo ambiciją suvienyti Bažnyčią.
- Vigilijaus skundas: „Aš esu Romos vyskupas, bet čia mane laiko kaliniu!“ – pasak šaltinių, Vigilijus taip kalbėjo, kai buvo spaudžiamas Justinianio. Jo žodžiai atskleidžia Vakarų Bažnyčios frustraciją.
- Istorija apie Justinianą: Justinianas, pravardžiuojamas „nemiegančiu imperatoriumi“, pats rašė teologinius traktatus ir aktyviai dalyvavo susirinkimo planavime. Pasak Prokopijaus, jis kartą praleido visą naktį diskutuodamas su vyskupais, nustebindamas juos savo žiniomis.
- Kai Vigilijus slapta bandė pasipriešinti susirinkimui, jis pabėgo į Chalkedono bažnyčią kitapus Bosforo, ieškodamas prieglobsčio. Tačiau Justinianio kariai jį grąžino, o šis epizodas tapo satyrinių eilėraščių tema Konstantinopolyje.