Jeruzalės susirinkimas datuojamas apie 50 m. po Kristaus, nors tiksli data lieka diskusijų objektu, nes šaltiniai, tokie kaip Apaštalų darbai, nenurodo konkrečios dienos. Susirinkimas vyko Jeruzalėje, kuri tuo metu buvo ne tik judaizmo, bet ir ankstyvosios krikščionybės centras. Miestas pulsavo religine ir politine įtampa, nes Romos imperijos šešėlyje krikščionių bendruomenė ieškojo savo kelio tarp žydų tradicijų ir naujosios tikėjimo žinios.
Originalo kalba, graikų, susirinkimas nėra įvardijamas konkrečiu terminu Apaštalų darbuose (15 skyrius), tačiau dažnai vadinamas „Jeruzalės susirinkimu“ arba „Apaštalų susirinkimu“ (angl. Jerusalem Council). Kai kuriose tradicijose jis dar vadinamas „Pirmuoju Bažnyčios susirinkimu“, pabrėžiant jo istorinę reikšmę kaip precedentą vėlesniems ekumeniniams susirinkimams. Alternatyviai, ypač akademiniuose sluoksniuose, jis kartais vadinamas „Jeruzalės konferencija“, siekiant išvengti pernelyg formalaus „susirinkimo“ atspalvio, nes tai buvo veikiau gyva diskusija nei griežtai organizuotas renginys.
Susirinkime dalyvavo pagrindiniai ankstyvosios Bažnyčios lyderiai:
- Apaštalas Petras, laikomas Bažnyčios „uola“, kurio autoritetas buvo itin svarbus.
- Apaštalas Paulius, neseniai atsivertęs ir aktyviai skelbęs Evangeliją pagonims.
- Barnabas, Pauliaus bendražygis, žinomas kaip „padrąsinimo sūnus“.
- Jokūbas, Viešpaties brolis, Jeruzalės bendruomenės vadovas, dažnai laikomas pirmuoju Jeruzalės vyskupu.
- Kiti apaštalai, vyresnieji ir tikinčiųjų atstovai, įskaitant fariziejų kilmės krikščionis, kurie laikėsi griežtos Mozės Įstatymo linijos.
Įdomi detalė: Paulius, prieš tapdamas krikščionių apaštalu, buvo Saulius, persekiojęs krikščionis. Jo buvimas susirinkime buvo tarsi gyvas liudijimas, kaip radikaliai Dievas gali pakeisti žmogų. Vietiniai Jeruzalės tikintieji, prisimindami jo praeitį, galėjo žiūrėti į jį su atsargumu, tačiau jo aistringos kalbos apie pagonių atsivertimą privertė visus klausytis.
Pagrindinis susirinkimo klausimas buvo: ar pagonys, atsivertę į krikščionybę, privalo laikytis Mozės Įstatymo, ypač apipjaustymo? Šis klausimas kilo dėl sparčiai augančių pagonių bendruomenių, kurias Paulius ir Barnabas steigė Antiochijoje ir kitur. Fariziejų kilmės krikščionys tvirtino, kad apipjaustymas ir Įstatymo laikymasis yra būtini išganymui, tuo tarpu Paulius ir Barnabas teigė, kad tikėjimas Kristumi yra pakankamas.
Diskusijos buvo karštos. Apaštalų darbai (15:7) užsimena, kad „kilo nemažas ginčas“. Petras, remdamasis savo patirtimi su Kornelijumi (Apd 10), pabrėžė, kad Dievas nedaro skirtumo tarp žydų ir pagonių, dovanodamas Šventąją Dvasią visiems tikintiesiems. Paulius ir Barnabas dalijosi istorijomis apie stebuklus tarp pagonių, rodydami, kad Dievas jau patvirtino jų misiją.
Po intensyvių diskusijų Jokūbas, kaip Jeruzalės bendruomenės vadovas, pasiūlė kompromisą, kuris tapo susirinkimo sprendimu:
- Pagonys neprivalo laikytis viso Mozės Įstatymo, įskaitant apipjaustymą.
- Jie turi susilaikyti nuo keturių dalykų: maisto, paaukoto stabams, kraujo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir paleistuvystės (Apd 15:20).
Šis sprendimas buvo užrašytas laiške, išsiųstame Antiochijos bendruomenei per Paulių, Barnabą ir kitus pasiuntinius, tokius kaip Silas ir Judas Barsabas. Laiškas pabrėžė vienybę ir Šventosios Dvasios vadovavimą: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga…“ (Apd 15:28).
Jeruzalės susirinkimas turėjo milžinišką poveikį:
- Krikščionybės universalumas: Sprendimas atvėrė duris pagonims, paversdamas krikščionybę ne vien žydų sekta, bet pasauline religija.
- Bažnyčios vienybė: Nors įtampos tarp žydų ir pagonių krikščionių išliko, susirinkimas parodė, kad dialogas ir kompromisas gali išspręsti konfliktus.
- Pauliaus misijos įtvirtinimas: Sprendimas patvirtino Pauliaus darbą, leidžiant jam toliau skelbti Evangeliją be Įstatymo naštos.
Ilgainiui susirinkimas tapo modeliu vėlesniems Bažnyčios susirinkimams, kuriuose buvo sprendžiami doktrininiai ir praktiniai klausimai. Tačiau sprendimas ne visiškai išnaikino įtampas – kai kurie žydų krikščionys ir toliau reikalavo Įstatymo laikymosi, o tai lėmė tolesnius konfliktus, pavyzdžiui, Pauliaus ginčus Galatijoje.
Citatos ir istorijos
- Petro kalba: „Kodėl gi dabar gundote Dievą, norėdami ant mokinių kaklo uždėti jungą, kurio nei mūsų tėvai, nei mes patys negalėjome panešti?“ (Apd 15:10). Ši citata atspindi Petro empatiją ir teologinį lankstumą, pabrėždama, kad Įstatymas neturi tapti kliūtimi tikėjimui.
- Jokūbo sprendimas: „Todėl aš manau, kad nereikia apsunkinti iš pagonių atsivertusiųjų į Dievą“ (Apd 15:19). Jokūbo žodžiai parodo jo, kaip lyderio, gebėjimą rasti pusiausvyrą tarp tradicijos ir naujovių.
- Istorija apie Barnabą: Barnabas, kurio vardas reiškia „padrąsinimo sūnus“, buvo tiltas tarp Pauliaus ir Jeruzalės bendruomenės. Pasak tradicijos, jis buvo toks dosnus, kad pardavė savo žemę, kad padėtų vargšams (Apd 4:36-37). Jo nuolankumas ir diplomatija tikriausiai padėjo sušvelninti susirinkimo įtampas.
- Anekdotas apie Paulių: Paulius, žinomas dėl savo ugningo charakterio, galėjo lengvai įsivelti į ginčus. Tačiau susirinkime jis pasirinko dalintis faktais – stebuklais ir atsivertimais – o ne polemika. Vėliau jis rašė: „Nėra nei žydo, nei graiko… nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3:28), atspindėdamas susirinkimo dvasią.
Jeruzalės susirinkimas nebuvo tik teologinė diskusija – tai buvo žmogiškas momentas, kai skirtingų kultūrų ir įsitikinimų žmonės susėdo kartu ieškoti tiesos. Įsivaizduokite sceną: karštą Jeruzalės popietę, siaurose gatvelėse aidint šurmulio garsams, apaštalai ir tikintieji susirenka ankštame kambaryje. Petras, galbūt vis dar prisimindamas savo išsižadėjimus, kalba su netikėtu drąsumu. Paulius, buvęs persekiotojas, stovi šalia Barnabo, kurio šypsena ramina įtemptą atmosferą. Jokūbas, sėdintis centre, klausosi, sverdamas kiekvieną žodį. Tai ne tik susirinkimas – tai bendruomenės gimimas, kupinas aistros, abejonių ir tikėjimo.