Apaštališkajį laišką „Integrae servandae“ (Šventasis Sostas) 1965 m. gruodžio 7 d. motu proprio (savo iniciatyva) paskelbė popiežius Paulius VI, siekdamas reformuoti Romos kurijos struktūrą, ypač Šventąją kongregaciją, anksčiau žinomą kaip Šventasis ofisas arba Visuotinė Romos inkvizicija. Šis laiškas buvo atsakas į besikeičiančias Bažnyčios ir visuomenės sąlygas po Vatikano II susirinkimo (1962–1965), kuris skatino Bažnyčios atsinaujinimą ir dialogą su šiuolaikiniu pasauliu. Paulius VI siekė pertvarkyti Šventąjį ofisą, pakeisdamas jo pavadinimą į Tikėjimo doktrinos kongregaciją ir perorientuodamas jos misiją iš erezijų persekiojimo į doktrinos skatinimą bei švelnesnį klaidų taisymą. Laiške pabrėžiama, kad tikėjimo gynimas turi būti grindžiamas meile, o ne baime, atsižvelgiant į žmogaus kultūros pažangą ir tikinčiųjų poreikį geriau suprasti Bažnyčios mokymą. „Integrae servandae“ atspindi Pauliaus VI viziją – Bažnyčią, kuri saugo tikėjimą, bet veikia atviriau, skaidriau ir pastoraciškiau, išlaikydama savo dieviškąją misiją.
INTEGRAE SERVANDAE
POPIEŽIAUS PAULIAUS VI APAŠTALIŠKASIS LAIŠKAS
DUOTAS MOTU PROPRIO
Romos popiežiai, veikdami kartu su vyskupų kolegija, per amžius ir tarp žmogiškų permainų saugojo apreikštosios religijos lobyną, Dievo jiems patikėtą vientisai išlaikyti, kad iki šios dienos, ne be dieviškosios pagalbos, jie perduotų jį nepažeistą, nes per juos veikia Šventoji Dvasia, kuri yra tarsi Kristaus Mistinio Kūno siela.
Tačiau Bažnyčia, būdama dieviškos kilmės ir nagrinėdama dieviškus dalykus, sudaryta iš žmonių ir gyvena tarp žmonių: todėl, vykdydama savo pareigas, ji naudoja įvairius įrankius, atsižvelgdama į skirtingus laikus ir žmonių kultūras, nes turi spręsti daugybę ir reikšmingų klausimų, mat Romos popiežiai ir vyskupai, užsiėmę begale reikalų, vieni patys negalėtų jų išspręsti. Todėl iš pačios dalykų prigimties atsirado administraciniai organai, t. y. Kurija: jiems buvo patikėta užduotis palengvinti Bažnyčios valdymą, prižiūrint paskelbtų įstatymų laikymąsi, skatinant iniciatyvas, kad būtų įgyvendintas tikrasis Bažnyčios tikslas, ir sprendžiant iškilusius ginčus.
Nieko stebėtino, kad, keičiantis laikų sąlygoms, šiuose organizmuose įvedami pakeitimai: iš tiesų praeityje Romos popiežiai, mūsų pirmtakai, ne kartą rūpinosi reformuoti Romos kurijos struktūrą; šiuo atžvilgiu ypač verta paminėti Siksto V konstituciją Immensa Aeterni Dei ir Pijaus X konstituciją Sapienti Consilio, kurių nuostatos beveik visiškai buvo įtrauktos į Kanonų teisės kodeksą.
Tačiau po šių konstitucijų, net ir po minėto Kodekso paskelbimo, situacijos ir laikai labai pasikeitė, kaip mes patys pareiškėme 1963 m. rugsėjo 21 d. kalboje kardinolams ir Romos kurijos darbuotojams (plg. AAS 55 (1963), p. 793 ir kt.).
Atsižvelgę į šiuos dalykus ir pasitarę su mūsų gerbiamais broliais kardinolais bei vyskupais, nutarėme, kad būtina įgyvendinti tam tikrą Romos kurijos reformą. Ir nėra abejonių, kad reforma turėtų prasidėti nuo Šventosios kongregacijos, vadinamos Šventuoju ofisu, nes šiai kongregacijai patikėti svarbiausi Romos kurijos reikalai, tokie kaip tikėjimo ir moralės doktrina bei su šia doktrina glaudžiai susijusios bylos.
1542 m. liepos 21 d. mūsų mylimas pirmtakas Paulius III apostoline konstitucija Licet ab initio įkūrė Aukščiausiąją Šventąją visuotinės Romos inkvizicijos kongregaciją, kuriai pavedė kaip pagrindinį tikslą persekioti erezijas ir, atitinkamai, slopinti nusikaltimus prieš tikėjimą, drausti pavojingas knygas ir skirti inkvizitorius visai Bažnyčiai. Dažnai jos galios buvo išplečiamos ir kitiems klausimams, arba dėl jų sudėtingumo, arba dėl išskirtinės svarbos.
1908 m., kadangi Visuotinės Romos inkvizicijos pavadinimas nebeatitiko laikmečio sąlygų, šventasis Pijus X konstitucija Sapienti Consilio pakeitė jį į „Šventojo ofiso kongregaciją“.
Tačiau, kadangi meilėje nėra baimės (1 Jn 4:18), tikėjimo gynimas dabar geriau tarnaujamas skatinant doktriną taip, kad, taisant klaidas ir švelniai kviečant klystančiuosius sugrįžti prie tiesos, Evangelijos skelbėjai rastų naujų jėgų. Be to, žmogaus kultūros pažanga, kurios svarbos religinė sritis negali nepaisyti, reikalauja, kad tikintieji su didesniu atsidavimu ir meile laikytųsi Bažnyčios nurodymų, jei, kiek įmanoma tikėjimo ir moralės klausimais, jiems aiškiai išdėstomos apibrėžimų ir įstatymų priežastys.
Todėl, kad nuo šiol ši Šventoji kongregacija galėtų tobuliau vykdyti savo vaidmenį skatindama sveiką doktriną ir Bažnyčios veiksmingumą svarbiausiuose apaštalavimo darbuose, remdamiesi savo aukščiausia apaštališka valdžia, nustatome šias normas, keičiančias jos pavadinimą ir taisykles:
- Tai, kas iki šiol buvo vadinama Šventąja Šventojo ofiso kongregacija, nuo šiol vadinsis Tikėjimo doktrinos kongregacija, kurios pareiga yra saugoti tikėjimo ir moralės doktriną visame katalikų pasaulyje.
- Jai vadovauja Aukščiausiasis Pontifikas, o ją valdo Kardinolų sekretorius, padedamas Asesoriaus, Substituto ir Teisingumo skatintojo.
- Kongregacijos kompetencijai priklauso visi klausimai, susiję su tikėjimo ir moralės doktrina arba liečiantys tikėjimą.
- Ji nagrinėja naujus mokymus ir naujas nuomones, kad ir kokiu būdu jos būtų platinamos, skatina šios srities studijas ir remia mokslininkų kongresus; ji smerkia tuos mokymus, kurie prieštarauja tikėjimo principams, tačiau tik išklausiusi atitinkamų regionų vyskupų nuomonę, jei šie klausimai su jais tiesiogiai susiję.
- Ji atidžiai nagrinėja praneštas knygas ir, jei reikia, jas smerkia, tačiau tik išklausiusi autoriaus, kuriam suteikiama galimybė gintis, taip pat ir raštu, ir ne be pranešimo Ordinarijui, kaip jau buvo nustatyta mūsų pirmtako, palaimintos atminties Benedikto XIV, konstitucijoje Sollicita ac Provida.
- Taip pat jos pareiga yra teisiškai ar faktiškai nagrinėti klausimus, susijusius su tikėjimo privilegija.
- Jos pareiga yra spręsti nusikaltimus prieš tikėjimą pagal įprastos procedūros normas.
- Ji rūpinasi Atgailos sakramento orumo apsauga, veikdama pagal pataisytas ir patvirtintas normas, kurios bus perduotos Ordinarijams, suteikdama nusidėjėliui galimybę gintis arba pasirinkti gynėją iš tų, kuriuos autorizavo Kongregacija.
- Ji palaiko tinkamus ryšius su Popiežiškąja Biblijos studijų komisija.
- Kongregacija pasitelkia Konsultorių grupę, kurią Aukščiausiasis Pontifikas skiria iš viso pasaulio vyrų, išsiskiriančių savo doktrina, išmintimi ir patirtimi. Jei nagrinėjamas klausimas to reikalauja, prie Konsultorių gali būti prijungti ekspertai, ypač parinkti iš universiteto profesorių.
- Kongregacija veikia dviem būdais: administraciniu arba teisminiu, atsižvelgdama į skirtingą nagrinėjamų klausimų pobūdį.
- Vidinės Kongregacijos taisyklės bus paskelbtos per specialią Instrukciją.
Tai, ką mes šiuo laišku, duotu motu proprio, nustatėme, įsakome laikytis ir ratifikuojame, nepaisant bet kokių priešingų nuostatų.
Duota Romoje, prie Šv. Petro, 1965 m. gruodžio 7 d., trečiaisiais mūsų pontifikato metais.
PAULIUS VI, POPIEŽIUS